[DATA: 2025.03.26] Garažiukas pilnas šį vakarą. Lauke vis dar šalta, bet viduje jauku - LED girliandos šviečia, Domas užmetė loft bytuką background'e, o Ieva kažką piešia ant sienos kampe. Visi susirinko po to, kai miestelyje pradėjo sklisti kalbos apie pasiruošimą "neramumams". Domas: [atsilošęs sofoje] Girdėjot, ką mūsų tėvai dabar veikia? Maniškis nusipirko penkis pakelius ryžių ir konservų dėžučių. Like, seriously? 💀 Martynas: [sukiodamas telefono adapterį rankose] Mano tėvas su kaimynais jau sudarinėja kažkokius evakuacijos planus. Vakar išgirdau, kaip jie kalbėjo apie kažkokį "trevožnyj čemodan". Tipo lagaminą, jei reiktų bėgti. Goda: [rimtai] Bet tai yra normalu. Mano mama sakė, kad pasiruošimas nėra panika. Paulius: [pertraukia] Mhm, klasika. Mano tėvas irgi staiga tapo prepper'iu. Nupirko radijo imtuvą, baterijas, skaičiuoja vandens atsargas. O kai paprašiau naujo telefono, tai "nėra pinigų". Bet karo lagaminui tai yra. 🙄 Ieva: [pakelia galvą nuo piešinio] Bet ar tikrai manot, kad nieko nebus? Aš, honestly, kartais biškį scary darosi, kai pagalvoju. Ukrainoj irgi niekas netikėjo... Kamilė: [tyliai] Mano tėvai iš vis su manim nekalba apie tai. Kai tik paklausiu, iškart keičia temą arba sako "nesąmonė, nieko nebus." Maksim: [ukrainiečių vaikas] Pas mus Ukrainoje taip pat buvo. Visi galvojo, kad nieko nebus. Bet paskui turėjome bėgti per naktį... [pauzė] Bet žinot ką – išgyvenome. Ir jūs išgyventumėt. [Nejauki tyla] Saulius: [IT vaikas, žaisdamas su savo telefonu] Aš paskaičiau apie tuos lagaminus. Ten reikia turėti dokumentų kopijas, pinigų cash'e, powerbank'ą, medicinos dalykų. Tokį "survival kit'ą" turiu susidėjęs po lova, bet tėvams nesakau - jie pamanytų, kad išprotėjau. Justė: [tyliai] Aš kartais naktimis negaliu užmigti... galvoju, kas bus su mumis visais. Su mano katinu. Su mūsų namais... Domas: [pakyla, bando pralinksminti] Yo, chill, guys. Nieko nebus. NATO šalis, remember? Jeigu kas, amerikiečiai atskris į pagalbą per 3 minutes 🚁 Mano tėtis just being dramatic as always. Benas: [technologijų genijus] Bet šiaip, iš techninės pusės, čia neblogai apie tai pagalvot. Aš jau domiuosi alternatyviais energijos šaltiniais. Būtų cool turėti saulės baterijas! Gustas: [sportininkas] Anyway, worst case scenario, mes tiesiog išbėgiosim po miškus kaip partizanai. Aš jau sportuoju, galiu 20 km be sustojimo bėgti. Viltė: [aštuonmetė, Karolinos sesuo] Mano mama sakė, kad nereikia bijoti, nes suaugusieji viskuo pasirūpins. [Vyresnieji paaugliai susižvalgo, šypteli] Domas: [švelniai] Žinoma, Vilte. Suaugusieji viskuo pasirūpins. Visada. Ieva: [ironiška] Kaip jie pasirūpino klimato kaita? Ar kainomis? Ar būstų problema? Paulius: [įsiterpia] Bet šiaip, žinot... Kartais aš galvoju - gal jie irgi bijo? Vakar mačiau, kaip tėvas žiūri žinias - jis atrodė toks... sutrikęs. Goda: [rimtai] Visi bijo. Ir tai yra normalu. Aš manau, mums reikia tiesiog... būti pasiruošusiems, bet negyventi baimėje. Martynas: [pakyla] Aš susikūriau grojaraštį tam atvejui, jei reiktų slėptis nuo bombų. Pavadin au "Apocalypse Vibes". [visi juokiasi] Ką? Muzika calms the mind! Karolina: [pianistė] Kvaili jūs visi. Aš pasiimčiau tik savo natas ir kompozicijas. Visa kita galima atkurti. Saulius: [programuotojas] O aš visus savo kodus jau saugau trimis kopijomis - viena debesyje, viena flash'ke, viena external HDD. Just in case. Domas: [atsidūsta] Kartais man atrodo, kad visi suaugusieji staiga išprotėjo. Viskas gerai, ir staiga – visi kalba apie karą. Kaip kokį naują serialą Netflixe pradėjo rodyti... Maksim: [rimtai] Tai ne serialas. Bet... žmonės išgyvena ir blogiausiose situacijose. Svarbiausia nepanikuoti. Ieva: [baigia piešti] Žiūrėkit, ką nupiešiau. [Parodo piešinį - abstraktų paveikslą, kuriame matyti tamsūs ir šviesūs kontrastai] Justė: [žiūrėdama į piešinį] Kaip bauginančiai gražu... Ieva: [gūžteli pečiais] Tai apie baimę ir viltį. Kartais reikia pažiūrėti baimei į akis, ir ji tampa... mažesnė. Domas: [giliai įkvėpia] Gerai, o jei rimtai - aš kartais galvoju, ką mes darytume, jei kas nors įvyktų. Kur eitume? Paulius: [tvirtai] Mes liktume kartu. Garažiukas būtų mūsų bazė. Kamilė: [tyliai] O jei reiktų bėgti? Martynas: [užtikrintai] Tada bėgtume kartu. Maksimas jau turi patirties, jis būtų grupės lyderis. Maksim: [nustebęs] Aš? Gustas: [tampydamas gumą] Garažiuke yra vietos po grindimis. Ten galima įrengti slėptuvę. Aš jau žiūrėjau - ten mažiausiai 6 žmonės tilptų. Saulius: [entuziastingai] O aš galėčiau padaryti radijo ryšį! Turiu seną įrangą, kurią dar senelis paliko. Domas: [šypsosi] Matot? Mes patys galime pasirūpinti savimi. Mums nereikia tų jų "suaugusiųjų planų". [Tuo metu į Garažiuką užsuka Kalis su savo arbata] Kalis: [įeidamas] Sveiki jaunieji filosofai. Atnešiau arbatos, kuri, sako, padeda nuo nerimo... Visi staiga nutyla, apsimesdami, kad kalbėjo apie kažką visai kita. Domas: [nekaltai] Mes tik apie namų darbus diskutavom, Kali. Kalis: [šypsosi žinančia šypsena] Žinoma, žinoma... [dalina arbatą] Žinote, baimė yra įdomus dalykas. Ji mus saugo, bet kartais ima valdyti. Svarbu rasti balansą. Martynas: [gurkšteli arbatos] O jūs, suaugusieji, ar radot tą balansą? Nes atrodo, kad visi tiesiog freakina. Kalis: [atsisėda ant sofos krašto] Tie, kurie atrodo ramiausi išorėje, dažnai labiausiai nervinasi viduje. Ir atvirkščiai. Domas: [susidomėjęs] Tai sakai, mano tėvas su savo ryžiais... Kalis: [linktelėja] Tai jo būdas kontroliuoti nekontroliuojamą situaciją. Jums, jauniesiems, kartais lengviau - jūs nemąstot apie viską, ką reikia apsaugoti. Justė: [ramiai] Bet mes jaučiam. Mes viską jaučiam. Kalis: [švelniai] Žinau. Ir tai yra jūsų stiprybė. Jūs jaučiate baimes, bet nepalūžtate dėl jų. Po kelių valandų pokalbių, jaunimas išsiskirsto namo. Domas užrakina Garažiuką, bet prieš išeidamas užmeta dar vieną žvilgsnį į Ievos piešinį - tamsa ir šviesa, baimė ir viltis, viskas taip supinta.
#GaražiukoLife #RealTalk #BetiKaiEgzistencinaliai #JaunimoMinimalizmas