Vėlyvas vasario 28-osios vakaras Mopsiškio Kiemo gatvėje. Šalta, bet ore jau jaučiasi artėjančio pavasario dvelksmas. Mopsių troboje šviečia šilta šviesa. Pro langą matyti, kaip visa šeima susirinko svetainėje. Evaldas Mopsis sėdi savo krėsle, apsuptas popierių ir spalvotų lipnių lapelių, Rūta taiso darbų krūvą, vaikai skirtingose svetainės vietose užsiėmę savo veikla.
Dialogas
Evaldas: (atsidūsta žiūrėdamas pro langą) Žiema baigiasi. Paskutinė vasario diena... Rūta, tu jauti? Jauti, kaip keičiasi oras?
Rūta: (neatitraukdama akių nuo mokinių darbų) Jaučiu, kad reikia patikrinti dar dvidešimt penkis kontrolinius. O tu, kaip visada, filosofuoji apie gamtą.
Domas: (su ausinėmis, pusiau klausydamasis) Koks skirtumas, tėvai? Žiema, pavasaris... Vis tiek mokykloj tas pats šūdas.
Rūta: (griežtai) Domas! Žodynas!
Evaldas: (ramiai) Yra skirtumas, sūnau. Pavasaris visada buvo naujų pradžių metas. Seniai, mūsų protėviai...
Matas: (pertraukia, nenukeldamas akių nuo žaidimo planšetės) Ar žinojai, tėti, kad Minecraft'e metų laikai nekeičiasi, jei neinstaliuoji specialaus modo?
Evaldas: (šypsosi) Štai kur gamtos dėsnių apėjimas! Bet realiame pasaulyje to nepadarysi, Matai. Čia viskas keičiasi. (pauzė) Kartais greičiau nei norėtume.
Rūta: (padeda į šalį sąsiuvinį) Na, man tai žiema visada per ilga. Jau nekantrauju, kada galėsiu vesti literatūros pamokas lauke, po ta sena liepa mokyklos kieme.
Ugnė: (stovi prie lango, apsikabinusi mėlyną akmenį) Šitas akmenukas sako, kad ateis labai spalvotas pavasaris! Bus daug gėlių ir drugelių. Ir kačiukų! (atsigręžia į katę) Ar ne, Pelėda?
Pelėda: (abejingai žiūri į Ugnę ir nusižiovauja)
Evaldas: (juokiasi) Šaunuolė, Ugne! Tavo akmenukas optimistas, man patinka. (atsistoja ir prieina prie lango) Žinote, šiandien mokykloje turėjome įdomų atvejį. Septintokas Markas atsiduso gausiose žiemos užduotyse ir tiesiog... sustingo. Nebedarė nieko. Mokytojai sunerimo, kvietė mane...
Domas: (nusiimdamas ausines) Ir ką tu pasakei jam, tėti? Standartinį savo "viskas praeis, tik kvėpuok giliai"?
Evaldas: (žvilgteli į sūnų) Ne visai. Aš jam pasakiau, kad kartais turime pripažinti, jog tam tikri periodai tiesiog sunkūs. Kartais žiema užsitęsia – tiek už lango, tiek viduje. Ir tai normalu. (pauzė) Pasakiau, kad pavasaris vis tiek ateis. Visada ateina.
Rūta: (švelniai nusišypso) Nu štai, vėl filosofuoji.
Evaldas: (gūžteli pečiais) Profesinė liga. Be to, tai suveikė. Berniukas pradėjo vėl dirbti, net nusišypsojo.
Domas: (ironiškai) Wow, tėvai, tu tikras psichologijos burtininkas.
Matas: (pagaliau atitraukdamas akis nuo planšetės) O Mojang kiekvieną pavasarį išleidžia naujus Minecraft atnaujinimus. Gal pavasaris tiesiog geresnis kūrybai?
Evaldas: (susidomėjęs) Geras pastebėjimas, Matai. Tikrai, daug kūrėjų jaučia įkvėpimą pavasarį.
Rūta: (atsidūsta) O mokytojams pavasaris reiškia šimtą ataskaitų, metinių vertinimų ir mokslo metų pabaigos stresą. (šypsosi ironiškai) Bet gerai, kad yra psichologas namuose.
Evaldas: (juokiasi) Kuris tave labai brangina, bet ne visada gali padėti, nes ir pats skęsta tame pačiame. (atsisuka į vaikus) Beje, ryt einu į Arbatinę. Vupekas turi kažkokių naujų teorijų apie sezoninę dinamiką bendruomenėse.
Domas: (apsimeta, kad snaudžia) Nuobodu...
Ugnė: (atbėga prie tėčio) Ar Kalis vėl darys tą keistą arbatą, po kurios visi kalba apie sapnus?
Rūta: (sunerimusi) Evaldai, kokią tokią arbatą jūs ten geriate?
Evaldas: (juokiasi) Nieko nelegalaus, mylimoji. Tiesiog Kalis turi talentą parinkti žolelių mišinius, kurie... na, skatina vaizduotę. (į Ugnę) Ne, brangioji, Kalis rytoj nedirba. Bet gal kitą kartą, kai ten eisime kartu, jis padarys tau specialios vaikų arbatos.
Matas: (pakelia akis) Tėti, o tu jau sukūrei tą kursą apie žiemos periodą šeimose? Nu, tą, apie kurį kalbėjai su Raimundu prie suoliuko anądien?
Evaldas: (kiek nustebęs) Tu girdėjai? Na taip, dar kuriu. Bus kiemo pokalbis apie tai, kaip šeimos kartu įveikia sunkius periodus. (atsidūsta) "Kartu per žiemą: kaip nesušalti santykiuose"... ar kažkas panašaus.
Rūta: (šypsosi) Geras pavadinimas. Raimundui tikrai praverstų. Jo santykiai su vaikais po žmonos išvykimo... na, sakyčiau, giliai įšalę.
Evaldas: (linksi) Taip, jam ypač sunku. (pažvelgia pro langą) Beje, čia tik aš, ar Albertas vėl vaikšto aplink mūsų trobą?
Rūta: (prieina prie lango) Taip, jau trečias vakaras. Manai, jam reikia pagalbos?
Evaldas: (susimąstęs) Nežinau. Jam sunku su Kipru pastaruoju metu. Manau, rytoj pakviesiu jį į kiemą pasikalbėti.
Domas: (ironiškai) Ir pareklamuosi savo mini kursą už arbatos kainą?
Evaldas: (rimtai pažvelgia į sūnų) Kartais, Domai, pagalbos prašymas kainuoja daug daugiau nei pinigai. Albertui tai būtų didelis žingsnis.
Domas: (tyliai) Sorry, tėti.
Ugnė: (atsistoja viduryje kambario išskėtusi rankas) O aš žinau, kaip padaryti, kad ateitų pavasaris! Reikia apsisukti tris kartus, suploti rankomis ir sušukti: "Žiema, eik jau miegoti!"
Matas: (vartydamas akis) Ugne, tai nesąmonė.
Evaldas: (žaismingai) O iš kur tu žinai? Gal tai veikia? (atsistoja) Pabandykime kartu!
Rūta: (juokiasi) Ne, tik ne šitas tavo "psichologinis eksperimentas"...
Evaldas, Ugnė ir nenoriai prisijungęs Matas sukasi, ploja ir šaukia: Žiema, eik jau miegoti!
Domas: (slepia šypseną) Jūs visi trenkti.
Rūta: (žiūri pro langą) Žiūrėkit, pradėjo snigti!
Ugnė: (nusiminusi) Nesuveikė...
Evaldas: (apkabina Ugnę) Arba kaip tik suveikė. Gal tai paskutinis žiemos pasispardymas prieš užmiegant? (žiūri į visus) Kartais prieš pasikeičiant, dalykai tampa intensyvesni. Kaip su Marku mokykloje – jis sustingo prieš prasiveržimą.
Rūta: (prieina ir apkabina vyrą ir dukrą) Arba kaip su tam tikru paaugliu, kuris būna ypač baisus prieš tapdamas truputį geresniu.
Domas: (apsimeta nepastebėjęs užuominos) Tėti, o tu rytoj Arbatinėje ką nors parašysi ant tų savo spalvotų lapelių apie žiemos pabaigą?
Evaldas: (šypsosi) Turbūt. Žinai, kad negaliu be jų. Bet svarbiausia, ką turėtume visi užsirašyti – kad žiema visada baigiasi, Domai. Visi sunkūs periodai anksčiau ar vėliau praeina.
Rūta: (švelniai) Ir jei esi apsuptas žmonių, kurie tave myli, šiltą galima rasti net pačioje šalčiausioje žiemoje.
Evaldas: (apkabina visą šeimą) Būtent! Na, kas nori karšto šokolado su zefyrais?
Visi kartu: AŠ!!!
(Už lango stipriau pasninga, bet virtuvėje šilta šviesa ir juokas. Pelėda susiriečia ant palangės, Filosofas (šuo) pasitempęs stebi šeimą, lyg suprasdamas, kad šis vakaras yra svarbus, nors ir nežino kodėl.)