Kiemo gatvės gyventojai šiandien susirinko prie Evaldo Mopsio trobos. Prasideda pavasaris, ore jaučiamas nueinančio šalčio dvelksmas, tačiau sena obelis dar nerodo gyvybės ženklų. Po ja, kaip įprasta, vyko neformalus "filosofijos klubo" susitikimas. "Nežinau kaip jūs, bet aš jau nebegaliu žiūrėti žinių," – pradėjo pokalbį Raimundas, statybininkas iš modernaus namo. Jis nervingai maišė arbatą, kurią išnešė Rūta. "Viskas taip supolitinta, kad jau baisu. Pirma COVID, paskui karas... Dabar vėl visi kalba tik apie tai, kad Trumpas Zelenskį iškritikavo. Tarsi kitų problemų nebūtų."
Albertas, buvęs kunigas, dabar etikos mokytojas, nusišypsojo: "Politika visada buvo ir bus mūsų gyvenimo dalis. Negali nuo jos pabėgti, nebent išsikraustytum į kokią negyvenamą salą." "Bet sutik, kad pastarąsias savaites žmonės tapo kažkokie nervuoti," – įsiterpė Diana, psichologė iš sovietinio daugiabučio. "Mano kabinete apsilankymai padidėjo trečdaliu. Ir dauguma skundžiasi nerimu dėl ateities."
Evaldas Mopsis, sėdėdamas ant savo mėgstamiausio kelmo, kurį vadino "filosofo sostu", tyliai stebėjo pokalbį, leisdamas nuomonėms laisvai lietis.
"Ir kaip nebus nervuoti!" – įsijungė Fausta, influencerė iš bendrabučio. Jos plaukai šiandien buvo ryškiai violetiniai. "Mano sekėjų skaičius sumažėjo perpus, kai pradėjau kalbėti apie rimtesnes temas. Visi nori tik grožio patarimų ir TikTok šokių, o aš bandau būti atsakinga ir kalbėti apie realias problemas."
[Faustos personažo dinamika keičiasi – ji bando atrasti balansą tarp savo kaip influencerės vaidmens ir noro būti socialiai atsakinga, kas sukuria įdomų vidinį konfliktą] "Gal todėl, kad nesi žurnalistė, o influencerė?" – kandžiai pakomentavo Lina, universiteto dėstytoja. "Ne visada reikia lįsti į temas, kurių neišmanai." "O tu, Lina, gal manai, kad tik akademikai gali turėti nuomonę?" – neatsiliko Fausta. "Aš bent jau bandau priversti jaunimą susimąstyti!" "Ramiai, ponios," – įsiterpė Evaldas, matydamas, kad pokalbis krypsta į asmeniškas pašaipas. "Manau, kad visi jaučiame tą patį – nerimas dėl karo, ekonomikos, ateities persmelkia ir užkrečia mus visus. Klausimas – ką su tuo daryti?" Hana, ukrainietė, kuri iki šiol tylėjo, pakėlė akis: "Jūs kalbate apie nerimą žiūrint žinias... O kaip manote aš jaučiuosi? Mano vyras fronte. Mano tėvai vis dar Kijeve." Visi nutilo. Hanos žodžiai grąžino realybės perspektyvą. "Atsiprašau, Hana," – tyliai tarė Raimundas. "Mes čia skundžiamės, o tu išgyveni tikrą dramą." "Nesijauskite blogai," – atsakė Hana. "Aš suprantu, kad visiems sunku. Tik noriu priminti, kad už tų žinių, kurias jūs galite išjungti, slypi realūs žmonės ir jų tragedijos." [Šis momentas sukuria prasmingą emocinio ryšio tarp bendruomenės narių akimirką] "Manau, pagrindinis klausimas – kiek mes, kaip eiliniai piliečiai, galime paveikti šiuos procesus?" – svarstė Bronė, neurologė, viena iš vyriausių kvartaliuko gyventojų. "Anksčiau atrodė, kad NATO, ES – tai garantas, kad tokių dalykų kaip karas nebus. O dabar vis dažniau girdime apie Europos saugumo architektūros pertvarkymą, kaip mes turime patys rūpintis savo saugumu." "Būtent!" – linktelėjo Raimundas. "Ir tai kuria spaudimą. Mano versle jaučiuosi taip, lyg vaikščiočiau ant plono ledo. Viena politinė krizė – ir statybų sektorius sustos." "O mokykloje mokiniai vis dažniau užduoda klausimus, į kuriuos neturiu atsakymų," – pridūrė Albertas. "Vakar aštuntokas manęs paklausė, ar prasidės Trečiasis pasaulinis karas. Ką į tai atsakyti?" Saulė, jogos mokytoja, iki šiol tyliai sėdėjusi ant kilimėlio, kurį visada nešiojosi su savimi, pagaliau prabilo: "Galbūt mums reikia ne tik kalbėti apie tai, kas vyksta, bet ir ką mes galime padaryti savo mažame pasaulyje. Mano jogos klasėse žmonių padaugėjo trečdaliu. Visi ieško ramybės, nori išmokti valdyti nerimą." "Jogos nepakanka, Saule," – atkirto Raimundas. "Čia reikia rimtų politinių sprendimų." "O kas juos priims, jeigu ne politikai, kuriuos mes išrenkame?" – ramiai paklausė Evaldas. "Tai ką siūlai? Eiti į politiką?" – nusijuokė Raimundas. "Nebūtinai," – papurtė galvą Evaldas. "Bet gal būti aktyvesniems piliečiams. Domėtis ne tik antraštėmis, bet ir procesais. Kritiškai vertinti informaciją." "Aš bandau padėti praktiškai," – įsiterpė Diana. "Sukūriau nemokamą streso valdymo programą mokiniams mokykloje. Nes vaikai absorbuoja tėvų nerimą kaip kempinės." "O aš organizuoju paramos rinkimą Ukrainos kariams," – pridūrė Hana. "Vakar su Domo klase sudėjome tris dėžes būtiniausių daiktų." Tuo metu iš už namo kampo pasirodė Domas, Evaldo paauglys sūnus, su draugais. Jo veide atsispindėjo nuostaba, matant tokį gausų susibūrimą prie jų namo. "Kas čia vyksta? Kaimynų sąmokslas?" – pajuokavo jis, pamėgdžiodamas klasikinį filmo personažą. "Filosofijos klubas svarsto pasaulio problemas," – šyptelėjo Evaldas. "Ir kaip, išsprendėt jau?" – nusijuokė Domas. "Ne visai," – atsakė Evaldas. "O kaip jums, jaunimui, visa ši situacija atrodo?" Domas staiga surimtėjo: "Žinai, tėti, mes apie tai daugiau kalbam, nei jūs galvojat. Garažiuke vakar net diskusiją surengėm. Maksimas papasakojo, ką jo pusbrolis Ukrainoje patiria. Baisu. Bet mes nenuleidžiam rankų – Benas sukūrė programėlę, padedančią rinkti paramą. O aš su vaikinais kuriam repo dainą apie karą." "Matot?" – nusišypsojo Evaldas kitiems suaugusiems. "Kartais jaunimas gali mus nustebinti." "Tėti, tu visada sakai, kad krizė – tai ir galimybė," – pridūrė Domas. "Tai va, mes ir bandome paversti šią situaciją galimybe veikti." Rūta, iki tol tyliai klausiusi diskusijos, atnešė dar vieną arbatos termosą. "Man atrodo, kad pagrindinis dalykas – neprarasti žmogiškumo. Nesvarbu, kokie politiniai vėjai pučia, mes vis tiek esame bendruomenė." "Tikra tiesa," – pritarė Bronė. "Per savo ilgą gyvenimą mačiau daug krizių ateinant ir praeinant. Bet kas išlieka – tai žmonių gebėjimas palaikyti vieni kitus." "Gal todėl ir susirenkami po šia obelimi," – pastebėjo Evaldas. "Kad primintume sau, jog nesame vieni su savo mintimis ir baimėmis." "Ir kad kartais reikia tiesiog stabtelėti ir išgerti arbatos su kaimynais," – nusišypsojo Albertas.
Diskusija tęsėsi, kaimynams dalijantis ne tik baimėmis, bet ir viltimis bei konkrečiais veiksmais. Kai visi pradėjo skirstytis, Evaldas kurį laiką liko sėdėti po obelimi, stebėdamas besitraukiančias figūras. Jis jautė keistą ramybę – tarsi žinodamas, kad nepaisant visų globalių audrų, šis mažas kvartaliukas ras būdų išlikti ir sustiprėti.