Sekmadienio popietė, Mopsių trobos virtuvėje. Lauke dar šaltokas vėjas, +5 laipsniai, nors saulė jau bando šildyti. Pro langą matyti pilki medžių siluetai, dar be jokių pumpurų ar žalumos. Prie stalo Evaldas Mopsis sėdi su kaimynu Raimundu, statybininku. Abu vyrai gurkšnoja karštą arbatą, tarpais žvilgčioja į telefonų ekranus, kur mirga naujienos.
Evaldas: [atidėdamas telefoną] Raimundai, tu kartais nemąstai apie... na, nevykstančius dalykus?
Raimundas: [trindamas rankas, bandydamas jas sušildyti] Kokius nevykstančius? Apie tą tavo klientę, kuri vis neateina?
Evaldas: Ne, ne... [apsidairo, sumažina balsą] Apie didesnio masto... netikėtumus. Vakar nusipirkau penkis pakelius ryžių. Ir konservų dėžučių.
Raimundas: [juokdamasis] A, tai ponia Rūta paleido tave į parduotuvę su sąrašu? Užjaučiu, mano Gertrūda irgi...
Evaldas: Ne, ne dėl to. [dar tyliau] Rusija... karas... nežinau, pradedu galvoti apie dalykus, kuriais anksčiau nesirūpinau.
[Tuo metu į virtuvę įeina Albertas, buvęs kunigas, dabar etikos mokytojas. Jis tik ką atėjo į svečius, veidas paraudęs nuo šalto vėjo.]
Albertas: [trindamas rankas] Sveiki vyrai! Rūta mane įleido. [nusiima šaliką] Atleiskite, kad įsiterpiu, bet girdėjau žodį "karas". Kažkas naujesnio nutiko?
Evaldas: [rodydamas į kėdę] Sėsk, sušilk. Ne, ne, nieko... tiesiog galvoju. Apie pasiruošimą. Žinai, namų atsargas, ryšį dingus elektrai. Tokius dalykus.
Albertas: [atsisėda, dėkingai paima siūlomą arbatos puodelį] Suprantu. Mano mokiniukai irgi kalba apie tai. Vaikai jaučia mūsų nerimą, nors bandome slėpti.
Raimundas: [pasuka akis] Ai, nesąmonė! Visi bijo, o aš tau pasakysiu – ne taip lengva užpulti NATO šalį!
[Paskambina durų skambutis, Rūta įleidžia Bronę, neurologę, kuri užsuko pasiskolinti cukraus, bet atrodo, kad turi laiko pokalbiui]
Bronė: [įeidama į virtuvę, vis dar su paltu] Tik trumpam, tik trumpam... Dievulėliau, koks vėjas šaltas! Žadėjo, kad jau pavasaris, bet dar žiema nepasiduoda. [išgirsta pokalbio temą] NATO ar ne NATO, bet pasiruošti verta. Mano ligoninėje jau turime evakuacijos planus, mokomės dirbti be elektros. Nėra čia koks nors panikos kėlimas, o paprasčiausias atsargumas.
Evaldas: Būtent! [entuziastingai] Ir aš galvoju – Psichodramos arbatinėje gal vertėtų turėti generatorių? Nes kaip susisieksim su klientais, jei viskas išsijungs?
Raimundas: [juokdamasis] Oi, Mopsi, tau tikrai rūpi psichologinė pagalba karo atveju? Manau, žmonės turės kitų bėdų!
Evaldas: [rimtai] O kada, manai, psichologinė pagalba reikalingiausia? Būtent tada, kai viskas griūna.
[Albertas kilsteli puodelį arbatos, garuojantį šiltoje virtuvėje, už lango matosi, kaip vėjas purto nuogas medžių šakas]
Albertas: Man atrodo, kad pagrindinis klausimas čia net ne praktiški dalykai. [pauzė] Evaldai, tu kažką gilesnio mąstai, tiesa?
Evaldas: [giliai įkvėpia] Pastaruoju metu klausiu savęs... ar būčiau pasiruošęs atiduoti gyvybę už savo šalį.
[Momentui stoja tyla. Raimundas krenkšteli, Bronė nuleidžia akis. Virtuvėje pasirodo Rūta su šviežiai iškeptais sausainiais]
Rūta: Dar arbatos, ponai filosofai? [pastebi rimtas jų veido išraiškas] Kas nutiko? Aptarinėjate mano giminės vakarykštį apsilankymą?
Evaldas: [bandydamas juokauti] Ne, brangioji, aptarinėjam civilizacijos žlugimą ir egzistencinius klausimus, nieko neįprasto.
Bronė: [nusivilkdama paltą – atrodo, kad užtruko ilgiau nei planavo] Kalbame apie pasiruošimą neramumams, Rūta. Jūsų vyras pradėjo kaupti ryžius...
Rūta: [padėdama sausainius] Tai štai kodėl virtuvės spintelė staiga prisipildė kruopomis! O aš galvojau, kad tai nauja tavo dieta.
Evaldas: Aš tik... galvoju į priekį.
Rūta: [atsisėdama šalia] Tai kodėl nepasakei man? Manai, aš nesugebėčiau atlaikyti tokio pokalbio?
Evaldas: Nenorėjau kelti nerimo...
Raimundas: Tipiškas Mopsis! Visų kitų problemas sprendžia, o savomis baimėmis nepasidalina net su žmona.
[Tuo metu į virtuvę įeina Domas, Evaldo sūnus, su ausinėmis ant kaklo ir telefonu rankoje, susisupęs į storą megztinį]
Domas: [išgirdęs fragmentą pokalbio] Dėl karo? Mes mokykloje irgi kalbėjom. Istorijos mokytojas sakė, kad kiekvienas turime žinoti kelis evakuacijos kelius iš miesto.
[Evaldas nustemba]
Evaldas: Ir tu taip ramiai apie tai kalbi?
Domas: [gūžteli pečiais] O ką? Geriau žinoti nei nežinoti. Mano draugas Maksimas iš Ukrainos sakė, kad jo tėvai irgi negalvojo, kad karas ateis, o paskui turėjo bėgti per naktį. [pauzė] Kalbant apie Maksimą, ar galiu pas jį užsukti? Jie turi naują konsolę...
[Suaugusieji susižvalgo]
Rūta: [švelniai] Žinoma, eik. Tik apsirengk šilčiau ir grįžk iki šešių – sinoptikai sakė, kad vakarop atšals iki +2.
[Domas užsimeta striukę ir išeina, suaugusieji lieka sėdėti tyloje, už lango vėjas stiprėja]
Albertas: Vaikai kartais mus labai nustebina savo atsparumu.
Bronė: Bet tai nereiškia, kad jie viduje nepatiria streso. [atsisuka į Evaldą] Būtų pravartu padaryti tėvams paskaitą, kaip kalbėti su vaikais apie tokius dalykus.
Evaldas: [susimąstęs] Žinai, tai puiki mintis. Gal galėčiau surengti tokį pokalbį Arbatinės kieme. Kaip kalbėti su vaikais apie karą ir baimes... Nors lauke dar šaltoka tokiems pokalbiams.
Raimundas: [pakildamas] Na, man metas. Reikia užsukti į parduotuvę, kol nesutemę. [šypsodamasis] Gal ir man nusipirkti tų ryžių?
[Visi šypteli, įtampa atslūgsta]
Evaldas: Rūta, o ką tu manai? Apie tuos mano... pasiruošimus?
Rūta: [paima jo ranką] Manau, kad protinga būti pasiruošusiems. Bet dar svarbiau neprarasti vilties ir ramybės. [su šypsena] Be to, tu žinai, kad nenustosiu tavęs erzinti dėl tų ryžių.
Albertas: Galbūt mes galėtume bendruomenėje pasidalinti idėjomis, ką verta turėti namuose, kaip elgtis įvairiose situacijose. Ne kaip panikos sukėlimą, o kaip praktišką pasiruošimą.
Bronė: Ir galbūt pratybas? Aš darbe jau praėjau pirmos pagalbos kursus ekstremalių situacijų atveju.
Evaldas: [pradėdamas entuziastingai] Žinote, mes galėtume... [staiga susimąsto] Bet ar tai nesukels dar didesnio nerimo?
Rūta: [ramiai] Dažnai žmonės labiausiai bijo nežinomybės. Kai žinai, ką daryti, ne taip baisu.
[Visi linktelėja sutikdami, girdisi, kaip lauke stiprėja vėjas]
Evaldas: Tada sutarta. Imsimės to atsargiai, kad nesukeltume panikos, bet tuo pačiu būsime pasiruošę. [tyliai] Ir galbūt tai padės atsakyti ir į tą egzistencinį klausimą...
[Albertas švelniai suspaudžia jo petį]
Albertas: Tokį klausimą gali atsakyti tik susidūręs su situacija, Evaldai. Bet tikėjimas tuo, kas mums brangu, dažnai suteikia drąsos, kurios nė nesitikėjome turinti.
[Visi susimąsto, žvelgdami į savo arbatos puodelius, garuojančius šiltoje virtuvėje, tuo tarpu už lango temsta, o vėjas toliau lanksto dar plikus medžius.]