Situacija: Evaldas Mopsis su žmona Rūta rytą pamato, kad kieme prie skelbimų lentos kažkas pakabino straipsnį apie planuojamą Holokausto memorialą Vilniuje. Kieme neįprasta tyla. Žmonės prieina, paskaito ir kažkaip greit nueina. [Scena prie Mopsių trobos] Rūta: (žiūrėdama pro langą) Keista šiandien diena. Visi tokie... tylūs. Evaldas: (gurkšnodamas kavą) Šiandien Holokausto aukų atminimo diena. Saulė: (įeidama su jogos kilimėliu) Labas. Mačiau straipsnį. Nežinojau, kad tiek daug žydų gyveno Lietuvoje... Diana: (prisijungdama su autistišku sūnumi Marku) Markas šiandien mokykloje piešė balandžius. Mokytoja pasakojo apie taiką. [Į kiemą išeina Bronė-neurologė] Bronė: Mano mama pasakojo, kaip jų kaimynai slėpė žydų šeimą. Rizikavo visi - ir suaugę, ir vaikai. (Nutyla) Hana: (ukrainietė, tyliai) Kai žmonės tyli apie blogį, blogis auga. Evaldas: Gal reikėtų mums, kaip bendruomenei, kažkaip paminėti... [Tuo metu pro šalį skuba Fausta su telefonu] Fausta: Sorry, vėluoju į zoom'ą! (Nubėga) [Visi nepatogiai nutyla] Rūta: (po pauzės) Gal tiesiog uždekime žvakes šiandien vakare? Kiekvienas savaip... Evaldas: (linktelėdamas) Kartais tyla irgi yra malda. [Visi palengva išsiskirsto]