„Aš vis tiek nemoku“
Vaikas pasako tai tarp kitko, net nepakeldamas akių. Ne verkdamas, ne ieškodamas paguodos — konstatuodamas faktą. Jam dešimt.
Atsakote taip, kaip atsakytų kiekvienas: „Nekalbėk nesąmonių, tu puikiai moki.“ Jis gūžteli pečiais ir eina toliau. Sakinys lieka kaboti.
Tas sakinys atsirado ne šiandien. Vaikas savo vertę nusprendžia anksti ir ne iš pagyrimų, o iš to, ką mato kasdien: ką suaugusieji pastebi, o ko ne; ką sako, kai jis suklysta; kaip kalba apie save. Ši paskaita apie tai, kaip toks sprendimas susidėlioja ir kas iš tikrųjų jį keičia — nes „tu puikus“ jo nekeičia beveik niekada.
Ką išsinešate
Supratimą, kur savivertė iš tikrųjų gimsta.
Skirsite savivertę nuo pasitikėjimo savimi. Vaikas gali drąsiai lipti į sceną ir viduje būti tikras, kad jo nemyli be pasiekimų. Tai du skirtingi dalykai, ir stiprinami jie skirtingai.
Suprasite, kodėl „tu geriausias“ neveikia. Ir kodėl vaikas tokį pagyrimą nurašo greičiau nei suaugęs.
Žinosite, ką sakyti po nesėkmės — pirmomis minutėmis, kai jis parneša blogą pažymį arba pralaimi. Tai vienas iš nedaugelio momentų, kai vienas sakinys iš tikrųjų kažką lemia.
Atpažinsite tylųjį variantą. Žema savivertė ne visada verkia; dažnai ji atrodo kaip patogus, tvarkingas vaikas, kuris niekada nieko neprašo.
Turėsite ką daryti su lyginimu — su broliu, klasioku ir su tuo, kas matoma telefone.
Ir pamatysite savo pačių dalį. Kaip jūs kalbate apie save prie vaiko — dažnai svarbiau už viską, ką jam pasakote apie jį.
Apie ką kalbame
Temos, iš kurių renkamės pagal jūsų grupę ir vaikų amžių. Visos vienu kartu netelpa — ir nereikia.
- Iš kur vaikas sužino, ko jis vertas: trys šaltiniai, iš kurių du yra namuose
- Savivertė ir pasitikėjimas savimi — kodėl juos verta atskirti
- Pagyrimas, kuris stiprina, ir pagyrimas, kuris uždeda naštą
- Klaida kaip informacija: ką sakyti pirmas tris minutes po nesėkmės
- Perfekcionizmas: kai aukšti reikalavimai virsta baime pradėti
- Vaikas, kuris niekada nieko neprašo — kodėl tai ne patogumas, o ženklas
- Lyginimas su kitais ir ekranas kišenėje
- Kada verta kreiptis į specialistą, o kada pakanka to, ką galite patys
Kam tinka ir kam netinka
Tinka, jei girdite iš vaiko sakinius apie save, nuo kurių suspaudžia — „aš kvailas“, „manęs niekas nemėgsta“, „vis tiek nepavyks“ — ir nežinote, ką atsakyti, kad nenuskambėtų tuščiai.
Tinka ir tada, kai vaikas atrodo puikiai, bet meta viską po pirmos nesėkmės arba niekada nesiima to, kur gali nepavykti.
Netinka, jei tikimasi būdo greitai pakelti vaiko savivertę. Ji auga lėtai ir iš daugybės smulkmenų. Šioje temoje greitų sprendimų nėra, ir aš jų nesiūlau.
Netinka ir tada, kai vaikui jau reikia specialisto: kai savęs nuvertinimas nuolatinis, kai atsiranda savęs žalojimas ar kalbos, kad geriau jo nebūtų. Tokiu atveju paskaita yra ne ta vieta — reikia kreiptis į psichologą ar gydytoją, ir apie tai kalbu atvirai.
Problema ne kiekis, o adresas
Už klausimo, ar galima vaiką pergirti, stovi baimė užauginti žmogų, kuriam viskas priklauso. Bet pergirti sunku: pagyrimo kiekis retai yra bėda. Bėda yra tai, kam jis adresuotas.
Kai giriama tai, kas vaikui duota (protingas, gabus, gražus), jis išmoksta, kad vertė yra savybė, kurią galima prarasti.
Ir pradeda vengti visko, kur gali pasirodyti, kad jos nebeturi.
Kai giriama tai, ką jis padarė — pabandė dar kartą, nepasitraukė, padėjo kitam — girti galima kiek nori.