Mokykloje siūlo būrelį
Vaikas iš karto sako: nenoriu.
Klausiate, kodėl. „Tiesiog nenoriu.“ Tema uždaryta.
Po kelių savaičių netyčia paaiškėja, kad jam kaip tik labai norėjosi. Tik jis buvo tikras, kad jam nepavyks, ir pasirinko nebandyti. Nebandant nepralaimima.
Toks vaikas nėra tinginys ir nėra abejingas. Jis jau kažkur išmoko, kad saugiau pasitraukti iš anksto, nei pabandyti ir leisti kitiems pamatyti, kaip nepavyko.
Ir čia verta iškart nubrėžti ribą, kuri painiojama beveik visada. Savivertė yra apie tai, ko esu vertas. Pasitikėjimas savimi — apie tai, ką drįstu bandyti. Tai du skirtingi dalykai, ir vaikas gali turėti vieną be kito. Ši paskaita apie antrąjį.
Ką išsinešate
Kelis dalykus, kurie keičia vaiko sprendimą bandyti.
Suprasite, kodėl „tu gali“ ir „tu protingas“ dažnai neveikia. O kartais veikia atvirkščiai: vaikas, kuriam nuolat sakoma, koks jis gabus, ilgainiui pradeda vengti visko, kur tas įvaizdis galėtų subyrėti.
Žinosite, kaip girti, kad tai stiprintų. Skirtumas mažas ir konkretus: giriama tai, ką vaikas darė, o ne tai, kas jis yra. Antroji forma sukuria ką ginti; pirmoji — ką kartoti.
Turėsite, ką daryti su nesėkme. Ne kaip ją sušvelninti, o kaip iš jos padaryti išvadą apie veiksmą, o ne sprendimą apie save.
Žinosite, kaip mažinti barjerą bandyti — per pirmą žingsnį, kuris toks mažas, kad jo nebeįmanoma bijoti. Pasitikėjimas auga tik iš patirties, kad pavyko, ir kitokio kelio nėra.
Ir pamatysite savo pačių pėdsaką. Tėvo ar mamos perfekcionizmas namuose persiduoda tyliai, dažniausiai net ne žodžiais, o tuo, kaip reaguojama į savo pačių klaidą.
Apie ką kalbame
Temos, iš kurių renkamės pagal jūsų grupę ir pagal tai, kas iš tikrųjų rūpi. Visos vienu kartu netelpa — ir nereikia.
- Kuo pasitikėjimas savimi skiriasi nuo savivertės ir kodėl svarbu neatimti
- „Nenoriu“, kuris iš tikrųjų reiškia „man nepavyks“
- Gyrimas: kada jis stiprina ir kada moko vengti rizikos
- Rezultatas ir pastangos — ką pastebime garsiai ir ko nepastebime niekada
- Nesėkmė: kaip po jos grįžtama prie darbo, o ne prie išvados apie save
- Pirmas žingsnis, kuris toks mažas, kad jo nebebaisu
- Palyginimas su kitais ir su ekranu: kodėl ten visada pralaimima
- Tėvų perfekcionizmas: kaip jis persiduoda be žodžių
Kam tinka ir kam netinka
Tinka tėvams, kurių vaikas atsisako naujų dalykų anksčiau, nei apie juos sužino ką nors konkretaus, arba meta viską po pirmos nesėkmės.
Tinka ir tada, kai namuose auga labai gabus vaikas, kuris kaip tik dėl to nedrįsta imtis to, kur gali nepavykti. Tai dažnesnis derinys, nei atrodo.
Netinka, jei tikimasi, kad vaikas taps drąsus ir veržlus. Ne visi tokie ir nereikia. Kalbame apie tai, kad baimė nebeatimtų pasirinkimo, o ne apie charakterio pakeitimą.
Netinka ir tada, kai vaikas vengia veiklos dėl socialinio nerimo, mokymosi sunkumų ar patyčių. Priežastis ten kita, ir bendri būdai nepadeda — reikia mokyklos specialisto ar gydytojo, ir apie tai paskaitoje pasakau tiesiai.
Mažinama ne veikla, o rizika
Versti nereikia. Atsitraukti irgi ne. Vaikas atsisako ne veiklos, o rizikos būti pamatytam nevykusiam.
Todėl pirmiausia mažinama ta rizika. Nueiti pažiūrėti, nedalyvaujant. Pabandyti namuose, kur nėra žiūrovų. Susitarti iš anksto, kad po dviejų kartų galima nebeeiti, ir kad tai nebus laikoma pralaimėjimu. Dažniausiai užtenka vieno iš šių dalykų.
Ir vienas sakinys, kurio geriau nesakyti. „Na pabandyk, ką čia bijai“ vaikui reiškia, kad jo baimė nerimta. Po jos bandyti norisi dar mažiau — nes dabar rizikuojama jau ne tik nepavykti, bet ir būti tuo, kuris bijo dėl niekų.