Iš ko viskas prasideda
Vaikui paaiškinta, kad meluoti negalima. Kalbėta rimtai, jis suprato, net pats papasakojo, kodėl taip yra.
Tą patį vakarą suskamba telefonas, ir jūs iš virtuvės pasakote: pasakyk, kad manęs nėra namie.
Vaikas išgirsta abu dalykus. Įsimena antrą.
Taip veikia vertybės. Jos neperduodamos pokalbiu ir neišmokstamos iš paaiškinimo — jos nusižiūrimos. Vaikas metų metus stebi, ką darome tada, kai niekas nemato, kaip kalbame apie žmones jiems negirdint ir ką pasirenkame, kai laikytis savo pačių taisyklės nepatogu. Iš to ir susideda jo vertybės.
Tai nėra priekaištas tėvams. Tai tiesiog reiškia, kad svarbiausias darbas šioje srityje vyksta ne per pokalbius, o kasdien ir dažniausiai nepastebimai.
Ką išsinešate
Ne vertybių sąrašo, kurį reikėtų įdiegti, o kelis dalykus apie tai, kaip jos iš tikrųjų atsiranda.
Suprasite, kodėl moralizavimas duoda priešingą rezultatą. Ypač su paaugliais: kuo daugiau pamokymo, tuo stipriau jis atmetamas kartu su mintimi, kuri jame buvo teisinga.
Žinosite, ką vaikas iš tikrųjų nusižiūri. Ne iškilmingus žodžius, o smulkmenas: kaip elgiamės eilėje, ką sakome apie kaimyną, ką darome, kai suklystame patys.
Turėsite būdą kalbėti apie vertybes nepamokslaujant — per kasdienius įvykius, per filmą, per kiemo istoriją, per naujieną. Tai užtrunka dvi minutes ir veikia geriau nei valanda rimto pokalbio.
Žinosite, ką daryti, kai vaikas pasielgia priešingai, nei šeimoje priimta. Kaip reaguoti taip, kad liktų ir riba, ir santykis.
Ir suprasite, kas vyksta paauglystėje, kai vaikas pradeda tikrinti šeimos vertybes, ginčytis su jomis ir kai kurių atsisakyti. Tai ne praradimas — tai vienintelis būdas, kaip svetimos vertybės tampa savomis.
Apie ką kalbame
Temos, iš kurių renkamės pagal jūsų grupę ir pagal tai, kas iš tikrųjų rūpi. Visos vienu kartu netelpa — ir nereikia.
- Kaip vertybės perimamos skirtingais amžiaus tarpsniais
- Kodėl pavyzdys sveria daugiau nei bet koks paaiškinimas
- Smulkmenos, kurias vaikas mato ir kurių mes nepastebime
- Kaip kalbėti apie vertybes nepamokslaujant
- Kai suaugęs pats nesilaiko to, ko moko: ką daryti ir ką pasakyti
- Vaiko elgesys, prieštaraujantis šeimos vertybėms: reakcija, kuri nesugriauna santykio
- Paauglystė: kodėl vertybės tikrinamos ir kodėl tai būtina
- Kritinis mąstymas: kaip padėti vaikui pačiam atsirinkti tai, ką neša aplinka
Kam tinka ir kam netinka
Tinka tėvams, kurie jaučia, kad kalba su vaiku apie svarbius dalykus vis rečiau ir vis formaliau, o proga vis neatsiranda.
Tinka ir tada, kai šeimoje auga paauglys, pradėjęs ginčytis su tuo, kas namuose visada atrodė savaime suprantama.
Netinka, jei tikimasi, kad pasakysiu, kurios vertybės teisingos. To nedarau. Kiekviena šeima turi savas, ir mano darbas — ne jas keisti, o padėti perduoti taip, kad vaikas jas iš tikrųjų perimtų.
Netinka ir tada, kai tikroji problema yra konkretus vaiko elgesys — melas, vagystė, tyčiojimasis. Tai atskiros temos, kurios sprendžiamos kitaip, ne per vertybių pokalbį salėje.
Dažniausias klausimas, kurį man užduoda
„O ką daryti, jei vaikas iš kiemo ar mokyklos parsineša visai kitas vertybes?“
Šito klausia beveik kiekvienoje salėje, dažniausiai su tikru išgąsčiu, nes namuose viskas atrodė sutvarkyta.
Pirmas dalykas, kurį sakau: parsineš. Tikrai. Kuo vaikas vyresnis, tuo daugiau jo pasaulio vyksta ne namuose, ir sustabdyti to neįmanoma net labai norint.
Antras dalykas svarbesnis. Namai neveikia kaip siena, bet jie veikia kaip atskaitos taškas. Vaikas, kuris namuose matė nuoseklų suaugusiųjų elgesį, kiemo taisyklių neatsimeta — jis jas lygina. Ir dažniausiai grįžta prie to, ką matė namuose, tik gerokai vėliau, nei tėvai tikisi, ir dažniausiai nieko apie tai nepasakęs.
Todėl paskaitoje nekalbame apie tai, kaip apsaugoti vaiką nuo svetimų įtakų. Kalbame apie tai, kaip namuose išlaikyti tai, prie ko būtų verta grįžti.