Iš ko viskas prasideda
Vaikas prieina su knyga ir prašo paskaityti. O jūs pagalvojate: tik ne dabar.
Iš karto ateina gėda. Juk mylite. Juk viskas daroma dėl jo.
Šita akimirka beveik niekada nepasakojama garsiai — nei draugams, nei antrai pusei. Todėl daugeliui tėvų atrodo, kad taip jaučiasi tik jie vieni, ir kad tai kažką blogo sako apie juos pačius.
Bet tai ne meilės klausimas ir ne charakterio yda. Taip atrodo išsekimas. Tėvai išsenka lygiai taip pat, kaip išsenkama darbe: nuo krūvio, kuris nesibaigia, ir nuo atsakomybės, kurios nė vienam vakarui negalima niekam perduoti.
Skirtumas tik tas, kad namuose atostogų neišeina, pamainos nesikeičia, o pasakyti garsiai, kad pavargai, atrodo beveik nepadoru.
Ką išsinešate
Ne patarimo skirti laiko sau, kurio ir taip nėra, o kelis dalykus, tinkančius realiai savaitei.
Skirsite nuovargį nuo išsekimo. Nuovargis praeina po miego. Išsekimas nepraeina nė po savaitgalio, o jo požymiai visai kiti.
Atpažinsite ankstyvus ženklus. Dirglumas dėl smulkmenų, noras, kad diena pagaliau baigtųsi, atitolimas nuo vaiko, jausmas, kad viską darai automatiškai. Būtent tas atitolimas dažniausiai ir pasirodo pirmas.
Suprasite, kodėl kaltė kainuoja brangiausiai. Ne laiko trūkumas, o mintis, kad geras tėvas ar mama neturi teisės pavargti, yra pagrindinė priežastis, dėl kurios nieko nekeičiama, kol nebelieka jėgų.
Turėsite trumpų būdų, telpančių į dešimt minučių, o ne į laisvą vakarą. Laisvo vakaro dažniausiai ir nebus.
Ir žinosite, kaip apie tai pasakyti — antrai pusei, artimiesiems, kartais ir vaikams. Bei kur riba, ties kuria reikia ne poilsio, o specialisto.
Apie ką kalbame
Temos, iš kurių renkamės pagal jūsų grupę ir pagal tai, kas iš tikrųjų rūpi. Visos vienu kartu netelpa — ir nereikia.
- Kuo tėvų išsekimas skiriasi nuo įprasto nuovargio
- Ankstyvieji požymiai ir kodėl juos pastebi paskutinis pats žmogus
- Kaltė dėl laiko sau: iš kur ji ateina ir ką su ja daryti
- Tobulos tėvystės vaizdas ekrane ir kiek jis kainuoja kasdien
- Krūvio pasidalijimas šeimoje: pokalbis, kurio dažniausiai nebūna
- Vienatvė auginant vaikus ir kodėl ji tokia dažna
- Trumpos, realios atsistatymo formos vietoj tų, kurioms reikia laiko
- Kada tai jau ne nuovargis ir kur kreiptis
Kam tinka ir kam netinka
Tinka tėvams, kurie jaučiasi kalti vien dėl to, kad ateina į tokią paskaitą. Dažniausiai būtent jiems jos labiausiai ir reikia.
Tinka ir tada, kai šeimoje auga mažas vaikas, keli vaikai skirtingo amžiaus arba vaikas su specialiaisiais poreikiais. Ten krūvis kitoks, ir apie tai kalbama per retai.
Netinka, jei tikimasi būdo, kaip padaryti daugiau ir nepavargti. Tokio būdo nėra, ir salėje to nesiūlysiu.
Netinka ir kaip pagalba tada, kai būsena tęsiasi ilgai: kai nebedžiugina niekas, kai kasdieniai darbai tapo per sunkūs, kai apie save galvojama labai sunkiai. Tai jau ne prevencijos klausimas — tada verta kreiptis į šeimos gydytoją ar psichologą, ir apie tai paskaitoje pasakau tiesiai.
Dažniausias klausimas, kurį man užduoda
„O iš kur paimti to laiko sau, jei jo tiesiog nėra?“
Šito klausia beveik kiekvienoje salėje, dažniausiai su nuovargiu, ir dažniausiai teisingai — laiko iš tikrųjų nėra.
Todėl nuo patarimo skirti sau valandą pradedu labai retai. Valanda, kurios nėra, tampa dar viena nepadaryta pareiga, o nepadaryta pareiga prideda kaltės — ir žmogus atsiduria giliau, nei buvo.
Kur kas naudingiau pasirodo du kiti dalykai. Pirmas: pastebėti, kur šiandien jau yra dešimt minučių, kurių niekas nemato. Kelias iš darbo, laikas prieš miegą, rytas prieš visiems atsikeliant. Jos beveik visada yra, tik atiduodamos telefonui.
Antras svarbesnis. Tėvų išsekimas beveik niekada nėra vieno žmogaus laiko problema. Tai krūvio pasidalijimo klausimas — kas šeimoje planuoja, kas prisimena, kas kelia naktį, kas žino visų rūbų dydžius. Tas nematomas darbas dažniausiai sugula ant vieno, apie jį niekada nekalbama, ir kaip tik jis vargina labiausiai.
Todėl paskaitoje ieškome ne laisvos valandos, o pokalbio, po kurio jos gali atsirasti.