Iš ko viskas prasideda
Vaikas grįžta iš senelių. Miegoti eina valanda vėliau, telefonas be jokių ribų, o namų taisyklės nuo pirmo vakaro atrodo neteisingos.
Ir tada nuskamba sakinys, girdėtas beveik kiekvienuose namuose: o močiutė leidžia.
Iš pradžių tai atrodo smulkmena. Paskui dėl jos kyla pokalbis prie kavos. Po to lieka nepasakytas įsižeidimas. O dar po kelerių metų tai jau tema, kurios šeimoje geriau neliesti.
Iš tikrųjų čia susiduria ne du žmonės, o dvi tvarkos, ir abi nuoširdžios. Seneliai augina taip, kaip buvo įprasta jų laikais, ir turi tai, ko tėvai neturi — teisę tiesiog mylėti, be atsakomybės už rytdienos rytą.
O vaikas atsiduria per vidurį. Ir labai greitai išmoksta tuo naudotis.
Ką išsinešate
Ne būdo perauklėti senelius, o kelis dalykus, kurie sumažina įtampą nesugriaunant santykio.
Atskirsite tai, kas iš tikrųjų svarbu, nuo to, kas tik erzina. Dažniausiai lieka du ar trys dalykai, dėl kurių verta laikytis tvirtai. Visa kita galima paleisti, ir nuo to nieko blogo nenutinka.
Suprasite, kodėl senelių atlaidumas nėra jūsų autoriteto griovimas. Jų vaidmuo kitas, ir taip yra beveik visose šeimose ir visais laikais. Vaikui to net reikia.
Turėsite pokalbio formą, kuri nevirsta priekaištu — nes vos pasakius „jūs darote neteisingai“, pokalbis baigiasi dar neprasidėjęs, o santykiai lieka sugadinti ilgam.
Žinosite, kaip nubrėžti ribą, kai jos reikia iš tikrųjų — saugumo, sveikatos ar susitarimo dėl vaiko klausimais.
Ir žinosite, ką pasakyti pačiam vaikui. Kad pas senelius kitos taisyklės, ir kad tai normalu. Vaikai su dviem skirtingomis tvarkomis susitvarko lengvai, jei jos įvardytos. Sunku būna tik tada, kai dėl jų tyliai pykstasi suaugusieji.
Apie ką kalbame
Temos, iš kurių renkamės pagal jūsų grupę ir pagal tai, kas iš tikrųjų rūpi. Visos vienu kartu netelpa — ir nereikia.
- Kodėl seneliai augina kitaip ir kodėl tai nėra klaida
- „O močiutė leidžia“: ką vaikas iš tikrųjų tikrina šiuo sakiniu
- Kas iš tikrųjų svarbu, o kas tik nepatinka — kaip tai atskirti
- Miego, ekranų ir kasdienių įpročių skirtumai: kur derėtis, o kur laikytis
- Pokalbis su seneliais, kuris neprasideda nuo kaltinimo
- Kai seneliai daug padeda: kaip prašyti ir kaip ribas suderinti su padėka
- Senelių unikali vieta vaiko gyvenime, kurios niekas kitas neužima
- Ką pasakyti vaikui apie dvi skirtingas tvarkas
Kam tinka ir kam netinka
Tinka šeimoms, kuriose seneliai daug prisideda prie vaikų priežiūros. Kuo daugiau pagalbos, tuo daugiau susidūrimų — tai natūralu ir nereiškia, kad santykiai blogi.
Tinka ir tada, kai dėl auklėjimo įtampa jau yra, bet apie ją tiesiogiai niekas nekalba. Tokia tyli įtampa metams bėgant kainuoja daugiau nei atviras nesutarimas.
Netinka, jei tikimasi argumentų, kuriais bus galima įtikinti senelius, kad jie klysta. Tai ne to pobūdžio paskaita ir tokio tikslo neturiu.
Netinka ir tada, kai vaiką augina patys seneliai arba kai šeimoje yra ilgas, gilus konfliktas tarp suaugusiųjų. Pirmoji situacija yra visai kita tema, o antrajai reikia darbo su šeima, ne paskaitos salėje.
Dažniausias klausimas, kurį man užduoda
„O ką daryti, jei seneliai tiesiog nesilaiko to, dėl ko sutarėme?“
Šito klausia beveik kiekvienoje salėje, ir dažniausiai jau po kelių nesėkmingų pokalbių.
Pirmas dalykas, kurį siūlau pasitikrinti: ar tikrai buvo sutarta, ar tik pasakyta. Tai ne tas pats. Labai dažnai tėvai savo taisykles išsako pravažiuojant, tarpduryje, o paskui stebisi, kad jos nelaikomos susitarimu.
Antras dalykas svarbesnis. Verta atsirinkti, kiek tų taisyklių apskritai yra. Kai jų dešimt, nesilaikoma nė vienos, nes atrodo, kad tiesiog nurodinėjama. Kai jų dvi ir jos paaiškintos — kodėl būtent šitos ir kas nutinka, kai jų nesilaikoma — tikimybė smarkiai išauga.
O jei ir tada nesilaikoma, lieka trečias, nemalonus žingsnis: pasakyti, kas dėl to keisis. Ne kaip grasinimą, o kaip faktą. Tai sunkiausias pokalbis šioje temoje, ir salėje mes jį aptariame konkrečiai — kokiais žodžiais ir kokiu tonu, kad santykis su seneliais išliktų. Nes jis vaikui vertingas, ir jo dėl vieno ginčo prarasti nenorėtų niekas.