Skambinate mamai
Dar nespėjote nieko pasakyti, o balsas kitame gale jau įsitempęs.
Nieko keisto. Per trejus metus jūs skambinote du kartus, ir abu kartus dėl to, kad kažkas atsitiko. Telefono skambutis iš mokyklos šioje šeimoje reiškia blogą naujieną — taip išmokta, ir tai išmokome mes patys.
Susirinkime tas pats iš kitos pusės. Ateina tie patys penki tėvai, kurių vaikams viskas gerai. O tie, su kuriais labiausiai norėtųsi pasikalbėti, neateina niekada.
Šis seminaras prasideda nuo nepatogaus pastebėjimo. Sunkus pokalbis su tėvais dažniausiai pralaimimas ne pokalbio metu. Jis pralaimimas per tuos mėnesius, kai nekalbėjome iš viso.
Ką išsinešate
Kelis dalykus, kurie keičia patį santykį su šeima.
Suprasite, kodėl tas pats jūsų sakinys vienoje šeimoje skamba kaip rūpestis, o kitoje kaip kaltinimas. Skirtumą lemia ne formuluotė, o tai, kas tarp jūsų buvo iki tol.
Turėsite sunkaus pokalbio struktūrą. Kur pradedama nuo to, kas konkrečiai nutiko ir ką matėte savo akimis, o ne nuo išvados apie vaiką. Tai vienas sakinys, o jis nusprendžia visą likusį pokalbį.
Skirsite tą, kuris puola, nuo to, kuris bijo. Iš šalies jie skamba beveik vienodai, o reikalauja priešingų veiksmų.
Žinosite, kaip vesti susirinkimą, į kurį verta ateiti — ir kodėl pažangumo apžvalga tam netinka.
Ir turėsite savo ribą. Ką mokytojas atsako, kada, kokiu kanalu — ir ko nebeatsako. Be tos ribos partnerystė greitai virsta prieinamumu septynias dienas per savaitę.
Apie ką kalbame
Renkamės pagal tai, kur jūsų mokykloje su šeimomis silpniausia — vienur tai pirmas kontaktas, kitur susirinkimai.
- Kodėl ryšys, užmezgamas tik dėl problemos, visada būna sunkus
- Pirmasis kontaktas: ką verta padaryti rugsėjį, kad lapkritį būtų lengviau
- Sunkaus pokalbio pradžia: faktas vietoj išvados apie vaiką
- Vienas iš tėvų puola, kitas bijo — kaip atpažinti per pirmą minutę
- Susirinkimas, kuris nėra pažymių apžvalga: formos, kurios iš tikrųjų veikia
- Kai tėvai tarpusavyje nesutaria dėl vaiko, o mokykla atsiduria viduryje
- Kanalai ir ribos: kada atsakoma, kur atsakoma ir kas lieka neatsakyta
- Šeimos, kurios nesikreipia niekada — ką su tuo realiai galima padaryti
Kaip dirbame
Daugiausia laiko užima pavyzdžiai iš praktikos, tyrimų rezultatai ir jūsų klausimai — pagal juos susidėlioja susitikimo turinys ir eiga.
Dienos pradžioje klausiu grupės, ar norite daugiau dirbti patys, ar klausytis. Prieš bet kokį pratimą paaiškinu, kam jo reikia, ir niekas neverčiamas daryti to, ko nenori.
Sunkius pokalbius su tėvais nepakanka aptarti — juos reikia išbandyti. Todėl dirbame per vaidmenų mainus: mokytojas atsistoja į piktai paskambinusios mamos ar tėčio vietą ir pabūna joje minutę. Pokalbio pradžias praktikuojame poromis, trumpai, bet realiai.
Po seminaro lieka rašytinė medžiaga — ja kolektyvas naudojasi dar mėnesius.
Kam tinka ir kam netinka
Tinka mokyklai, kurioje pastebėta, kad tėvų pokalbiai vis dažniau baigiasi direktoriaus kabinete arba raštu. Tai beveik visada ženklas, kad ankstyvasis ryšys kažkur nutrūko.
Tinka ir tada, kai norite, kad visi mokytojai su tėvais kalbėtų panašiai. Kol vienas atsakinėja vidurnaktį, o kitas neatsako savaitę, tėvai natūraliai renkasi pirmąjį — ir tas pirmasis perdega.
Netinka, jei tikimasi būdo, kaip padaryti, kad tėvai nustotų priekaištauti. Priekaištų bus. Keisis tai, kiek jų virsta konfliktu.
Netinka ir tada, kai mokykloje jau vyksta konkretus ginčas su konkrečia šeima. Tai sprendžiama atskirai ir kitomis priemonėmis, ne seminaru salėje.
Kartais užtenka pokalbio prie durų
Mama, kuri neatėjo į tris susirinkimus, stovi prie mokyklos vartų ir laukia savo septintoko. Auklėtoja išeina, pasisveikina ir pasako vieną sakinį apie tai, ką jos sūnus tą savaitę padarė gerai. Nieko daugiau.
Kitą susirinkimą ta mama ateina.
Priversti ateiti negalima, ir ieškoti tam būdo neverta. Bet prielaidą, kad neateina tas, kuriam nerūpi, verta patikrinti visada. Dažniausiai neateina tas, kuriam gėda, kuris dirba dvi pamainas arba kuris pats mokykloje patyrė tiek, kad iki šiol negali peržengti jos slenksčio.