Iš ko viskas prasideda
Rugsėjį klasėje sutariama dešimt taisyklių. Jos surašomos ant plakato, pakabinamos prie lentos, ir visi joms pritaria.
Lapkritį plakatas vis dar kabo. Tik klasėje veikia jau visai kitos taisyklės — tos, dėl kurių niekas nesitarė ir kurių niekas neužrašė. Kad prie šito mokytojo galima vėluoti. Kad tas vienas gali kalbėti, o kiti ne. Kad įspėjimas nieko nereiškia, nes ir trečias bus tik įspėjimas.
Klasė visada turi taisykles. Klausimas tik, ar jos yra tos, kurias parašėte, ar tos, kurios susiklostė pačios.
Ką išsinešate
Žinosite, kodėl dešimt taisyklių veikia prasčiau nei trys. Ir kurios trys tai būtų jūsų klasėje.
Skirsite taisyklę nuo susitarimo. Taisyklę įveda vienas, susitarimą sudaro visi — ir būtent todėl antrasis laikosi be nuolatinės priežiūros.
Turėsite atsakymą į nemaloniausią klausimą: ką daryti, kai taisyklė pažeista. Ne bausmės sąrašą, o veiksmų seką, kuri nesugriauna santykio su vaiku.
Suprasite, kodėl vienoje mokykloje ta pati taisyklė veikia, o kitoje — ne. Skirtumą daro ne tekstas, o tai, ar suaugusieji tarpusavyje laikosi to paties.
Ir išeisite su tuo, kas iš tikrųjų vyksta jūsų klasėje šiandien — su neužrašytomis taisyklėmis, kurios ten jau veikia. Dažniausiai tai būna nemaloniausia ir naudingiausia seminaro dalis.
Apie ką kalbame
Temos, iš kurių renkamės pagal jūsų mokyklą ir pagal tai, kas iš tikrųjų skauda. Visos vienu kartu netelpa — ir nereikia.
- Neužrašytos taisyklės: kaip jos susiklosto ir kaip jas pamatyti
- Kiek taisyklių klasė iš tikrųjų pajunta ir kodėl ilgas sąrašas neveikia
- Taisyklė ar susitarimas — kuo skiriasi ir kada kuris veikia
- Kaip taisyklę suformuluoti taip, kad ji sakytų, ką daryti, o ne ko nedaryti
- Kas nutinka, kai taisyklė pažeista: veiksmų seka vietoj bausmių sąrašo
- Kada taisyklę verta sulaužyti pačiam ir kaip tai paaiškinti klasei
- Kodėl vaikai laikosi taisyklių tik prie kai kurių mokytojų
- Mokykla ir klasė: kas būtina bendra, o ką kiekvienas gali spręsti pats
Kaip dirbame
Mažai paskaitų ir daug gyvo darbo. Remiuosi psichodramos metodais — tai reiškia, kad situacijų ne tik aptariame, bet ir pastatome. Pamatyti dažnai naudingiau nei išgirsti.
Pradedame nuo to, kur iš tikrųjų yra jūsų kolektyvas. Kartu darome greičiuosius situacijos įvertinimus, naudoju sociometriją — per keliolika minučių salėje pasimato tai, ko nematyti jokiame susirinkimo protokole.
Dirbame su konkrečiomis istorijomis, kurias atsinešate, ir su konkrečiais jūsų klausimais. Programa lankstosi pagal juos, ne atvirkščiai.
Grupelėse dirbame nedaug — tik ten, kur be to neapsieisime. Daugiau laiko skiriu realiems pavyzdžiams ir tam, kad seminaras būtų gyvas: kad būtų įdomu ir kad po pietų niekas nežiūrėtų į laikrodį.
Kam tinka ir kam netinka
Tinka mokyklai, kuri pradėjo pastebėti, kad tvarka skiriasi ne pagal klases, o pagal mokytojus. Tai išsprendžiama tik kartu, ne po vieną.
Tinka ir tada, kai taisyklės formaliai yra, bet niekas nebeprisimena, kada jos buvo aptartos paskutinį kartą.
Netinka, jei tikimasi gauti gatavą taisyklių sąrašą, kurį būtų galima pakabinti kitą dieną. Svetimos taisyklės neprigyja — todėl seminare jūs jas išsirenkate patys.
Netinka ir tada, kai iš tikrųjų kalbama ne apie taisykles, o apie vieną sunkią klasę ar vieną vaiką. Tada geriau imtis tos temos tiesiai.
Dažniausias klausimas, kurį man užduoda
„O ką daryti, kai mokinys tiesiog atsisako laikytis?“
Šitas klausimas beveik visada užduodamas tyliau nei kiti. Nes už jo slypi antras, kurį ištarti sunkiau: o ką daryti man, kai aš nebeturiu ką daryti?
Atsakymas prasideda ne nuo mokinio. Jei taisyklės laikymasis priklauso tik nuo to, ar mokytojas tą akimirką turi jėgų ją apginti, tai jau ne taisyklė, o dvikova — ir ją vienišas žmogus anksčiau ar vėliau pralaimi.
Todėl seminare visada žiūrime į du dalykus vienu metu: ką daryti tą pačią akimirką, kai atsisakoma, ir kas mokykloje turi būti sutarta iš anksto, kad ta akimirka nebebūtų vieno mokytojo reikalas.