Iš ko viskas prasideda
Yra vienas vaikas, dėl kurio viskas, ką mokate, staiga nustoja veikti. Su kitais dvidešimt keturiais jūsų būdai veikia puikiai. Su juo — ne. Pabandote griežčiau, jis eskaluoja. Pabandote švelniau, jis eskaluoja. Pabandote nematyti, jis padaro taip, kad nematyti nebeįmanoma.
Blogiausia dalis retai ištariama garsiai: tai tampa asmeniška. Jums atrodo, kad jis daro tai jums. Ir kažkur lapkritį pagaunate save galvojant, kad būtų daug ramiau, jei šiandien jo tiesiog nebūtų.
Šis seminaras prasideda nuo to, kad tas jausmas yra normalus ir apie jį galima kalbėti. Ir nuo antro dalyko: sudėtingas elgesys beveik niekada nėra nukreiptas į jus asmeniškai — jis tiesiog vyksta jūsų akivaizdoje ir jūsų atsakomybės ribose. Tai du visai skirtingi dalykai, o veiksmai iš jų seka priešingi.
Ką išsinešate
Ne diagnozių sąrašą ir ne technikų rinkinį vienam vaikui, o būdą galvoti, kuris tinka ir kitam.
Suprasite, ką tas elgesys gauna. Kiekvienas atkaklus elgesys kažką duoda — dėmesį, pabėgimą, kontrolę, statusą klasėje. Kol nežinome, ką jis duoda, keičiame jį aklai.
Žinosite, kas vyksta jums pačiam per tas tris sekundes. Tai lemia daugiau nei bet kuri technika: mokytojo reakcija arba užbaigia epizodą, arba jį pradeda.
Turėsite reakcijų pakopas — nuo tyliausios iki stipriausios, ir žinosite, kodėl svarbu jų neperšokti.
Skirsite eskalaciją nuo provokacijos. Vienoje reikia sulėtėti, kitoje — nesivelti. Sumaišius, gaunamas priešingas rezultatas.
Žinosite, ką daryti kitą dieną — po to, kai vakar viskas buvo blogai. Santykis atstatomas ne per atsiprašymą, o per tai, kas vyksta pirmas penkias minutes ryto.
Ir žinosite, kur baigiasi jūsų riba — kada situacija priklauso vaiko gerovės komisijai, pagalbos specialistui ar tėvams, o ne jums vienam.
Apie ką kalbame
Temos, iš kurių renkamės pagal jūsų mokyklą ir pagal tuos vaikus, kurie iš tikrųjų yra jūsų klasėse. Visos vienu kartu netelpa — ir nereikia.
- Ką elgesys mėgina pasakyti: keturi dažniausi variantai ir kaip juos atskirti
- Vaikas, kuris trukdo, ir vaikas, kuriam sunku — kodėl reakcija turi būti priešinga
- Eskalacijos kreivė: kur dar galima sustabdyti, o kur jau tik palydėti
- Mokytojo trys sekundės: kas vyksta kūne ir kaip tai suvaldyti
- Reakcijų pakopos: žvilgsnis, artumas, pauzė, vardas, pasirinkimas, pasekmė
- Kalba, kuri nekelia gynybos: keli sakiniai vietoj dešimties
- Ką daryti su likusia klase, kol vyksta epizodas
- Susitarimas su vienu vaiku: kaip jį sudaryti, kad nebūtų privilegija kitų akyse
- Bendradarbiavimas su tėvais ir specialistais: ką perduoti ir kada
Kaip dirbame
Seminaras stovi ant konkrečių atvejų, ne ant teorijos. Kadangi esu psichodramos terapeutas, sunkias situacijas mes ne aptarinėjame, o atstatome salėje — su vietomis, kėdėmis, žmonėmis. Mokytojas gali atsistoti į to vaiko vietą ir pamatyti savo pamoką iš ten. Tai paprastai būna stipriausia seminaro dalis, ir ji trunka penkias minutes.
Prieš tai kartu darome greituosius įvertinimus: kiek tokių vaikų jūsų mokykloje, kur jie susitelkę, kas su jais dirba realiai. Naudoju sociometriją — ji parodo ne tik klasės, bet ir mokytojų kolektyvo vaizdą.
Dirbame su jūsų atsineštomis istorijomis ir jūsų klausimais. Jei atsinešate konkretų atvejį, jį ir nagrinėjame.
Grupelėse dirbame nedaug — tik ten, kur reikia. Likusį laiką skiriu pavyzdžiams ir gyvam pokalbiui, kad diena būtų įdomi net tada, kai tema sunki.
Kam tinka ir kam netinka
Tinka, jei mokykloje yra keli mokytojai, dirbantys su ta pačia klase ar tuo pačiu vaiku, ir norite, kad jūsų reakcijos sutaptų. Vaikas labai greitai išmoksta, prie ko galima, o prie ko ne — ir būtent tas skirtumas jį laiko įtampoje.
Tinka ir tiems, kurie moko seniai ir pastebi, kad tokių vaikų kasmet daugėja, o senos priemonės nebeveikia taip, kaip veikė.
Netinka, jei tikimasi, kad seminaras duos sprendimą konkrečiam vaikui. Sprendimas gimsta ne salėje, o dirbant su tuo atveju atskirai — su mokykla, tėvais ir specialistais.
Netinka ir tada, kai mokytojas paliekamas su situacija vienas ir tikimasi, kad po mokymų jis „susitvarkys“. Jei mokykloje nėra sutarta, kas vyksta po eskalacijos, joks seminaras to nepakeis.
Dažniausias klausimas, kurį man užduoda
„Kodėl aš turiu prisitaikyti prie vieno, kai kiti dvidešimt keturi sėdi ir laukia?“
Šis klausimas beveik visada užduodamas su pykčiu, ir pyktis yra teisėtas. Klausiantysis dažniausiai tikisi, kad pasakysiu, jog nereikia.
Nesakau. Bet klausiu atgal: kiek pamokos laiko šiandien suvalgo pats epizodas? Paprastai paaiškėja, kad prisitaikymas — kelios minutės pasiruošimo prieš pamoką, o nesitaikymas — dvidešimt minučių sugriautos pamokos ir vakaras be jėgų. Tai ne nuolaida vienam vaikui. Tai sprendimas dėl visos klasės laiko.
Todėl seminare visada judame dviem kryptimis vienu metu: ką daryti su tuo vaiku rytoj, ir ką pakeisti pamokoje, kad kitas toks vaikas nebekainuotų tiek. Pirmas dalykas duoda oro. Antras pakeičia metus.