Iš ko viskas prasideda
Sekmadienio vakaras, devinta valanda. Telefone — tėvo žinutė, parašyta pykčiu. Perskaitote ją tris kartus, atsakymo neparašote, bet miegoti einate jau su ja.
Pirmadienį devintą valandą stovite prieš dvidešimt penkis vaikus ir turite atrodyti ramus. Nes mokytojo darbe yra viena savybė, kurios nėra daugelyje kitų profesijų: iš stresinės situacijos negalima išeiti. Negalima uždaryti durų, atidėti pokalbio, nueiti pasivaikščioti. Skambutis skambės po trijų minučių, ir jūs būsite ten.
Šis seminaras nesiūlo streso pašalinti — tai būtų melas. Jis apie du kitus dalykus: ką galima padaryti tas tris minutes, ir kaip nustoti visą tai nešti namo kiekvieną vakarą.
Ką išsinešate
Ne raginimą labiau savimi pasirūpinti, o konkrečius dalykus, kuriuos galima naudoti rytoj.
Atskirsite du visiškai skirtingus dalykus — ūmų stresą, kuris kyla dabar, klasėje, ir lėtą įtampą, kuri kaupiasi mėnesiais. Jiems reikia skirtingų priemonių, o dažniausiai bandoma vieną gydyti kitos būdais.
Turėsite technikų, kurios veikia stovint. Ne krėsle su užmerktomis akimis, o priešais klasę, kai visi žiūri ir laukia jūsų reakcijos.
Suprasite, kodėl savaitgalis nebeatstato. Ir ką tai reiškia — ne kaip diagnozę, o kaip signalą, į kurį verta reaguoti anksti.
Atpažinsite savo pirmuosius ženklus. Kiekvienas žmogus turi savo — miegas, balsas, kantrybė, kūnas. Jie pasirodo gerokai anksčiau nei išsekimas.
Turėsite kelis sakinius riboms — tėvams, kolegoms ir sau pačiam, kai vėl imate darbą į namus.
Ir žinosite, kur riba, už kurios reikia ne technikų, o pagalbos. Apie tai kalbu tiesiai ir be dramos.
Apie ką kalbame
Temos, iš kurių renkamės pagal jūsų kolektyvą ir pagal tai, kas šioje mokykloje vargina labiausiai. Visos vienu kartu netelpa — ir nereikia.
- Kas vyksta kūne per pirmąsias sekundes ir kodėl protas tuo metu nepadeda
- Trys technikos, kurias galima panaudoti nepasitraukiant iš klasės
- Kuo skiriasi pavargęs mokytojas nuo išsekusio, ir kodėl svarbu tai pastebėti anksti
- Kodėl atostogos padeda vis trumpiau
- Sunkūs pokalbiai: kaip į juos įeiti ir kaip iš jų išeiti
- Ribos su tėvais: vakaro žinutės, savaitgalio skambučiai, atsakymo greitis
- Kolektyvas kaip įtampos šaltinis ir kaip atrama — dažniausiai tas pats kambarys
- Ką realiai atstato, o kas tik atitraukia dėmesį
- Asmeninis planas: trys dalykai, kuriuos keičiate nuo rytojaus
Kaip dirbame
Šis seminaras nėra paskaita apie sveiką gyvenseną. Kadangi esu psichodramos terapeutas, daug dirbame su tuo, kas vyksta gyvai: sunkų pokalbį su tėvu ar administracija pastatome salėje ir pažiūrime, kur tiksliai kūne ir kalboje viskas lūžta. Mokytojai paprastai atpažįsta savo akimirką iš karto.
Kartu darome greituosius įvertinimus — kur šiame kolektyve daugiausia įtampos, kas ją laiko ir kiek žmonių apie tai iki šiol nekalbėjo. Naudoju sociometriją; ji parodo dalykus, kurių nematyti nei apklausose, nei posėdžiuose.
Technikas ne aprašinėjame, o išbandome vietoje, kad išeitumėte ne su sąrašu, o su patirtimi, kaip tai jaučiasi.
Grupelėse dirbame nedaug. Šia tema svarbiau, kad kiekvienas turėtų laiko sau ir kad kalbėti būtų saugu, todėl daugiau dirbame kartu ir per konkrečius pavyzdžius.
Kam tinka ir kam netinka
Tinka kolektyvui, kuris tempia sunkius metus ir tai jau matosi — vis daugiau ligos dienų, vis trumpesnė kantrybė, vis dažnesnis sakinys „aš nebegaliu“, ištartas juokais.
Tinka ir prieš sunkų laikotarpį, ne tik po jo. Prieš akreditaciją, prieš reorganizaciją, rugsėjį — tada nauda didžiausia.
Netinka, jei seminaras užsakomas vietoj sprendimo. Jei mokykloje realiai trūksta žmonių arba nesutarta dėl krūvių, kvėpavimo technikos to nepakeis, ir dalyviai tai pajus per pirmą valandą.
Netinka ir tada, kai tikimasi, kad mokytojai išmoks „nereaguoti“. Reaguoti reikia — kitaip neveikia nė vienas mokytojas. Kalbame apie tai, kaip reaguoti ir po to atsistatyti.
Dažniausias klausimas, kurį man užduoda
„O ką daryti, jei stresą kelia ne vaikai, o administracija?“
Šis klausimas paprastai užduodamas atsargiai, dažnai per pertrauką, ne salėje. Ir jis būna sąžiningiausias visos dienos klausimas.
Atsakau tiesiai: technikos čia padeda mažiau. Vaikų elgesys yra darbo dalis, prie kurios prisitaikoma; suaugusiųjų santykiai — ne. Kai įtampa ateina iš viršaus arba iš mokytojų kambario, kvėpavimas padės ištverti dieną, bet nepakeis nieko iš esmės.
Todėl seminare visada judame dviem kryptimis vienu metu: ką padaryti sau šiandien, ir kas iš to, kas vargina, apskritai nėra asmeninė problema. Antroji dalis kartais nemaloni, bet be jos pirmoji virsta patarimu kentėti gražiau. Pirmas dalykas duoda oro. Antras pakeičia metus.