Kažkas kažką pasakė, kažkas pastūmė
Ateinate — abu stovi ir tyli. Klausiate vieno, kas atsitiko: „nieko“. Klausiate kito: „nieko“. Jūs matote, kad buvo, o žodžių tam neturi nė vienas.
Tas pats vaikas prieš valandą klasėje sprendė lygtis ir viską padarė teisingai.
Lengviausia pagalvoti, kad jis tiesiog slepia. Dažniausiai neslepia. Jis iš tikrųjų nežino, kaip tai pavadinti — o mes tyliai tikimės, kad gebėjimas suprasti ir pasakyti, kas su tavimi vyksta, ateina savaime su metais. Neateina. Jo mokomasi lygiai taip pat, kaip skaityti. Skirtumas tik toks, kad skaityti mokome sąmoningai, o šito — kaip pasitaiko.
Ką išsinešate
Būdą pamatyti ir daryti tai, ką jau darote.
Suprasite, kas iš tikrųjų slepiasi po santrumpa SEĮ. Tai ne pokalbiai apie jausmus ir ne klasės valandėlė — tai penkios konkrečios sritys, kurias galima atskirai pamatyti ir atskirai ugdyti.
Žinosite, kurioje iš tų sričių lūžta būtent jūsų klasė. Vienur trūksta savitvardos, kitur — gebėjimo pastebėti kitą, trečiur vaikai puikiai viską supranta, bet negeba pasirinkti. Veiksmai kiekvienu atveju skirtingi.
Turėsite būdų įpinti tai į savo dalyką — be atskiro laiko ir be to, kad pamoka virstų terapija.
Žinosite, kaip kalbėtis su paaugliu, kad jis neužsidarytų po pirmo klausimo apie jausmus.
Ir žinosite, kur baigiasi mokytojo darbas ir prasideda psichologo ar socialinio pedagogo sritis. Ta riba dažnai peržengiama iš geros valios, ir tai brangiai kainuoja abiem pusėms.
Apie ką kalbame
Renkamės pagal tai, kurioje srityje jūsų mokykloje labiausiai stringa — vienur trūksta savitvardos, kitur žodžių.
- Penkios SEĮ sritys pagal CASEL modelį: kas tai ir kaip atrodo gyvai klasėje
- Kodėl vaikas gali puikiai suprasti taisyklę ir vis tiek pagal ją nesielgti
- Emocijų žodynas: kaip jis auga ir ką daryti, kai jo nėra
- Savitvarda: kas iš tikrųjų vyksta vaikui prieš tą veiksmą, dėl kurio jį baudžiame
- Kaip įpinti SEĮ į matematiką, istoriją ar dailę nenaudojant atskiros pamokos
- Emociškai saugi klasė: kuo ji skiriasi nuo klasės be konfliktų
- Mokytojo paties įgūdžiai: kodėl vaikai mokosi iš to, kaip jūs reaguojate, o ne iš to, ką sakote
- Kada situacija peržengia mokytojo ribą ir kur eiti toliau
Kaip dirbame
Daugiausia laiko užima pavyzdžiai iš praktikos, tyrimų rezultatai ir jūsų klausimai — pagal juos susidėlioja susitikimo turinys ir eiga.
Dienos pradžioje klausiu grupės, ar norite daugiau dirbti patys, ar klausytis. Prieš bet kokį pratimą paaiškinu, kam jo reikia, ir niekas neverčiamas daryti to, ko nenori.
Daugiausia laiko skiriame jūsų pačių pamokoms — ieškome momentų, kuriuose emociniai įgūdžiai ugdosi patys: kaip skirstote į grupes, ką sakote po nesėkmingo atsakymo, kaip reaguojate, kai patys suklystate. Atskiros valandėlės apie jausmus čia nebus.
Po seminaro lieka rašytinė medžiaga — ja kolektyvas naudojasi dar mėnesius.
Kam tinka ir kam netinka
Tinka mokyklai, kuri jau įrašė socialines-emocines kompetencijas į dokumentus ir dabar bando suprasti, ką su tuo daryti pirmadienį per pamoką.
Tinka ir tada, kai pastebite, kad vaikų reakcijos tapo staigesnės nei anksčiau, o įprastos priemonės nustojo veikti.
Netinka, jei tikimasi gatavos programos su pamokų planais visiems metams. Tokių yra, jos vertingos, bet jos veikia tik ten, kur suaugusieji patys elgiasi taip, kaip moko.
Netinka ir tada, kai realus poreikis yra pagalba konkrečiam vaikui, kuriam sunku. Seminaras skirtas visai klasei ir visiems mokytojams; atskiram vaikui reikia atskiro darbo.
Ties kuo ši tema paprastai sustoja
Ties laiku. Mokytojo diena pilna, ir bet kas, kas atrodo kaip papildoma užduotis, iš karto atrodo neįmanoma. Tai sąžininga kliūtis, ne pasiteisinimas.
Bet po ja slypi painiava. Socialiniai-emociniai įgūdžiai nėra atskira veikla, kuriai reikia atskiro laiko. Jie ugdomi tuo, kaip pasidalijate vaikus į grupes, ką pasakote po nesėkmingo atsakymo, kaip elgiatės, kai patys suklystate prieš klasę. Visa tai jau vyksta kiekvieną dieną — klausimas tik, ar sąmoningai.
Todėl seminare ieškome tų momentų, kurie jūsų pamokoje jau yra.