Žadėjai sau, kad šįkart pradėsi iš karto
Kad telefone tik penkias minutes. Kad neatsakysi, nes puikiai žinai, kuo tai baigsis.
Dabar dvidešimt antra keturiasdešimt, namų darbai nepradėti, o toje žinučių grupėje jau parašyta tai, ko atšaukti nebegalima.
Keisčiausia, kad viską žinojai iš anksto. Ir ne pirmą kartą. Žinojimas visiškai nepadėjo.
Žinoti, kaip reikia elgtis, ir sugebėti taip pasielgti tą akimirką yra du skirtingi dalykai. Ir antrasis nėra charakterio ar valios klausimas — tai įgūdis, kuris auga lėtai ir kurį galima treniruoti kaip bet kurį kitą.
Ką vaikai išsineša
Supras, kad tai ne apie valią. Savikontrolė nėra kiekio, kurio vieni turi, o kiti ne. Ji svyruoja per dieną, ir tai galima numatyti.
Žinos, kada ji silpniausia. Vėlyvas vakaras, nuovargis, alkis, didelė triukšminga grupė, laikas iškart po ilgo buvimo ekrane. Beveik visi vakariniai sprendimai, dėl kurių paskui gaila, priimami būtent tada.
Supras, kad aplinka nusprendžia daugiau nei pasiryžimas. Kur guli telefonas ruošiant pamokas, yra svarbiau už bet kurį pažadą sau. Tai vienas iš tų dalykų, kuriuos vaikai greitai pripažįsta patys.
Turės kelis būdus tam kelių sekundžių tarpui. Trumpus ir tinkančius realiai situacijai, o ne tylioje patalpoje su užmerktomis akimis.
Ir žinos, kad vieną kartą nepavykus nebūtina mesti visko. Būtent ta mintis — jau vis tiek sugadinta, tai kam stengtis — sugadina daugiausia.
Apie ką kalbame
Iš šių dalykų renkuosi pagal klasės amžių ir pagal tai, kas šioje klasėje aktualu.
- Kas iš tikrųjų vyksta tas kelias sekundes tarp noro ir veiksmo
- Kodėl savikontrolė svyruoja per dieną ir kada ji būna silpniausia
- Aplinka: kaip susitvarkyti taip, kad nereikėtų nuolat sau įrodinėti
- Greitas malonumas ir tolimas tikslas: kodėl smegenims pirmasis visada aiškesnis
- Telefonas ir dėmesys: kur dingsta valanda, kurios nepastebi
- Grupė: kodėl vienam lengviau susivaldyti nei būnant su visais
- Ką pasakyti sau, kai vieną kartą nepavyko
- Mažas žingsnis, kurį galima pradėti šiandien vakare
Kam tinka ir kam netinka
Tinka klasėms, kuriose daug kalbama apie atidėliojimą, telefonus ir nesuspėjimą — vyresnėse klasėse tai beveik visada gyva tema.
Tinka ir kaip tęsinys po jausmų bei pykčio pamokų: ten kalbama apie konkrečią emociją, čia — apie patį tarpą tarp impulso ir veiksmo, kad ir kas jį sukeltų.
Netinka, jei tikimasi, kad po pamokos klasė taps drausminga. Tai ne drausmės pamoka ir ne priemonė tvarkai klasėje; tam yra kitos temos.
Netinka ir kaip pagalba konkrečiam mokiniui, kuriam nustatytas aktyvumo ir dėmesio sutrikimas arba kuris turi priklausomybės požymių. Bendri būdai ten neveikia taip pat, ir reikia specialisto — apie tai pamokoje pasakau ir vaikams, kad jie žinotų, jog tai ne jų kaltė.