“Savęs pažinimas”

image

Namuose vienoks

Su draugais visai kitoks. Telefone — dar trečias, kruopščiai sudėliotas.

Ir kažkuriuo momentu ateina klausimas, kurio anksčiau nebuvo: o kuris iš jų tikras?

Suaugusiems tai atrodo smulkmena, kuri praeis. Paaugliui — ne. Šis klausimas jam dažnai svarbesnis už bet kurį pažymį, ir kol į jį neatsakyta, sunkiau sekasi visa kita: mokytis, rinktis, sutarti su kitais.

Kaip į tą klausimą pradedama atsakinėti — ne apie tai, kad reikia save mylėti.

Ką vaikai išsineša

Supras, kad būti skirtingam skirtingose vietose yra normalu. Tai ne veidmainystė. Visi žmonės turi kelias puses, ir tikra yra ne viena iš jų, o tai, kas visose lieka tas pats.

Turės žodžių savo stiprybėms. Ne „gerai piešiu“, o tiksliau: moku pastebėti, moku ilgai laikytis, greitai susigaudau. Daugelis vaikų apie save tokių žodžių neturi visai, ir tai verta pastebėti.

Pamatys vertybes kaip pasirinkimą, o ne kaip pamokslą. Kelis konkrečius klausimus, iš kurių paaiškėja, kas jiems iš tikrųjų svarbu, net jei to dar nemoka pavadinti.

Sužinos, kad abejonė savimi paauglystėje yra normalus etapas. Ne požymis, kad kažkas negerai. Tai svarbi žinia.

Ir mokės atskirti savo nuomonę apie save nuo tos, kuri atėjo iš kitų. Dalis to, ką žmogus apie save galvoja, jam kažkada buvo pasakyta — ir dažnai netiksliai.

Apie ką kalbame

Iš šių dalykų renkuosi pagal klasės amžių ir pagal tai, kas šioje klasėje aktualu.

  • Kodėl klausimas „koks aš esu“ paaugliui pasidaro toks svarbus
  • Kelios savo pusės ir kodėl tai nėra apsimetinėjimas
  • Stiprybės: kaip jas pastebėti, kai atrodo, kad nieko ypatingo nėra
  • Vertybės kaip sprendimai, matomi iš kasdienių pasirinkimų
  • Kas apie mane kalba mano paties balsu ir iš kur tie žodžiai atėjo
  • Ekranas: kiek savęs ten rodoma ir kiek iš to grįžta atgal
  • Palyginimas su kitais: kada jis naudingas, o kada tik kenkia
  • Kad nežinoti, kas esi, keturiolikos metų yra visiškai normalu

Kam tinka ir kam netinka

Tinka vyresnėms klasėms, ypač prieš tą laiką, kai reikia rinktis dalykus, kryptį ar mokyklą. Sprendimai išeina kitokie, kai vaikas bent kartą buvo paklaustas, kas jam svarbu.

Tinka ir klasėms, kuriose stiprus palyginimas ir konkurencija. Dažnai kaip tik ten apie save galvojama tiksliais pažymiais ir labai netiksliais žodžiais.

Lengviau vyksta karjeros ir pasirinkimų pokalbiai, kai vaikai turi žodžių ne tik tam, ką moka, bet ir tam, kas jiems tinka.

Netinka jaunesnėms klasėms. Ten tos temos dar nėra, ir dirbtinai iškelta ji tik sukelia sumaištį.

Netinka ir kaip pagalba mokiniui, kuris apie save kalba labai sunkiai arba yra užsisklendęs. Bendra pamoka tokioje situacijoje nepadeda; reikia mokyklos psichologo, ir tai derinama atskirai.