Mokytojų kambaryje visi mandagūs
Pasisveikina, išgeria kavos, persimeta keliais sakiniais apie tvarkaraštį. Paklausus, kaip sekasi, atsakymas beveik visada tas pats: viskas gerai.
Tikri pokalbiai vyksta kitur. Automobilyje pakeliui namo, dviese koridoriaus gale, žinutėmis vakare. Ten ir sužinoma, kas iš tikrųjų dedasi.
Tai ne blogos valios reikalas ir ne kieno nors kaltė. Taip tiesiog susiklostė, ir daugelyje mokyklų tai laikoma normalia tvarka.
Bėda ta, kad nepasakyti dalykai niekur nedingsta. Jie kaupiasi, o paskui grįžta ne ten, kur atsirado — į toną per pamoką, į reakciją vaikui, kuris nieko dėtas, į savaitgalį, kurio nepakanka atsigauti.
Ką išsinešate
Kelis dalykus, kuriuos galima panaudoti jau šią savaitę.
Suprasite, kodėl „viskas gerai“ dažnai reiškia „bijau pasakyti“. Ir kodėl kolektyve pyktis kartais yra sveikesnis ženklas nei visiška ramybė.
Žinosite, kurioje stotelėje jūsų kolektyvas stovi dabar. Išgyvenimas, kai kasdien tiesiog atlaikoma. Inercija, kai niekas nesipyksta, bet niekas ir nesidžiaugia. Budimas, kai atsiranda pirmos kibirkštys. Ir gyvybė, kurioje netobulumas jau nebaisus. Kiekviena iš jų reikalauja skirtingų veiksmų.
Pamatysite tris sluoksnius, kurie laiko tyloje — kultūrinį „nekišk galvos“, mažos bendruomenės „visi pažįsta visus“ ir mokyklos „mokytojas turi būti stiprus“. Kol jie neįvardyti, jie atrodo kaip asmeninė savybė.
Turėsite Kūlgrindą — slaptą taką per pelkę, akmuo po akmens. Mažus konkrečius žingsnius, kuriems nereikia nei biudžeto, nei leidimo, nei revoliucijos.
Ir Dekalogą — dešimt taisyklių, kad mokykla nesuvalgytų. Nuo „pietūs yra šventi“ iki „mokykla stovėjo be tavęs ir stovės po tavęs“.
Apie ką kalbame
Renkamės pagal tai, kurioje stotelėje kolektyvas stovi — inercijai ir budimui reikia skirtingų dalykų.
- Paukščio skrydis: subtilūs ženklai, rodantys tikrąją kolektyvo būklę
- Kodėl tyla kolektyve pavojingesnė už atvirą nesutarimą
- Trys sluoksniai, dėl kurių mokykloje nesakoma to, kas galvojama
- Keturios kolektyvo brandos stotelės ir kaip atpažinti savąją
- Ką iš tikrųjų reiškia pastebėti kolegą ir kodėl to beveik niekas nedaro
- Kaip pasakyti sunkų dalyką kolegai taip, kad santykis liktų
- Kūlgrinda: maži žingsniai, kuriuos gali žengti bet kuris mokytojas
- Dekalogas: ribos, be kurių darbas mokykloje nesibaigia niekada
Kaip dirbame
Daugiausia laiko užima pavyzdžiai iš praktikos, tyrimų rezultatai ir jūsų klausimai — pagal juos susidėlioja susitikimo turinys ir eiga.
Dienos pradžioje klausiu grupės, ar norite daugiau dirbti patys, ar klausytis. Prieš bet kokį pratimą paaiškinu, kam jo reikia, ir niekas neverčiamas daryti to, ko nenori.
Sunkius pokalbius tarp kolegų ne aptariame, o pastatome — kai žmogus atsistoja į kolegos vietą, argumentai staiga skamba kitaip. Dieną baigiame Kūlgrinda: kiekvienas išsineša po kelis mažus žingsnius, kuriems nereikia nei biudžeto, nei leidimo.
Po seminaro lieka rašytinė medžiaga — ja kolektyvas naudojasi dar mėnesius.
Kam tinka ir kam netinka
Tinka kolektyvui, kuris jaučia, kad kažkas ne taip, bet neturi žodžių tam įvardyti. Būtent tam ir skirtos keturios stotelės — jos duoda vardą tam, kas iki tol buvo tik nuojauta.
Tinka ir mokykloms, kuriose viskas iš tikrųjų gerai. Geras mikroklimatas nėra būsena, jis yra veikla — ir jis subyra tyliai, jei niekas juo neužsiima.
Netinka, jei administracija tikisi po seminaro sužinoti, kas kolektyve nepatenkintas. Tokios informacijos neteikiu niekada, ir tai pasakau salėje garsiai — kitaip visa diena būtų beprasmė.
Netinka ir tada, kai kolektyve jau vyksta atviras konfliktas tarp konkrečių žmonių. Tada reikia ne mikroklimato temos, o darbo su tuo konfliktu, ir tam yra atskiras kelias.
„O ką daryti, jei visą atmosferą nuodija vienas žmogus?“
Šito klausia beveik kiekviename kolektyve, ir dažniausiai visi salėje tiksliai žino, apie ką kalbama.
Vieno žmogaus, kuris vienas sugadina kolektyvą, praktiškai nebūna. Būna žmogus, kuris garsiai išsako tai, ką tyliai jaučia dar keliolika — todėl jį pašalinus atsiranda kitas. Ir būna kolektyvas, kuriame niekas niekada nepasakė tam žmogui, kaip jo elgesys atrodo iš šalies, nes taip nepriimta.
Tas pats galioja ir tada, kai klausiama apie vadovą. Aš nesu arbitras ir nevertinu, kas teisus.
Todėl žiūrime ne į tą vieną žmogų, o į tai, kas kolektyve nutinka aplink jį: kas nutyli, kas pritaria automobilyje, kas jau seniai nustojo eiti į mokytojų kambarį.