Per pertrauką ateina du
„Jis pirmas pradėjo.“ — „Netiesa, jis pirmas.“ Jūs išsiaiškinate, kas ką pasakė, nustatote, kuris buvo neteisus, liepiate susitaikyti. Jie paspaudžia rankas ir nueina.
Po savaitės ateina tie patys du. Beveik dėl to paties.
Ir čia yra tai, ko nesimato iš pirmo žvilgsnio. Konfliktą išsprendėte jūs. Vaikai išmoko tik viena: kai pasidaro sunku, ateina suaugęs ir sutvarko. Spręsti neišmoko nė vienas — nes tam ir nebuvo progos.
Vaikai pyksis ir toliau, kad ir ką darytume. Tai normalu ir tai nesibaigs. Klausimas tik toks: ar iki dvyliktos klasės jie turės nors kelis įrankius, ar vis dar lauks, kol kas nors ateis ir nuspręs už juos.
Ką išsinešate
Kelis dalykus, kurie keičia mokytojo vaidmenį pačioje situacijoje.
Skirsite tris dalykus, kurie iš šalies atrodo panašiai — kasdienį nesutarimą, atstūmimą ir patyčias. Kiekvienam iš jų reikia priešingo atsako, o sumaišius juos, mokytojas arba per anksti dramatizuoja, arba per ilgai laukia.
Turėsite pokalbio struktūrą, kuri neieško kaltojo. Kelis konkrečius klausimus tam tikra eile — jie tinka ir antrokams, ir dešimtokams.
Žinosite, kaip lavinti keturis bazinius įgūdžius: sustoti prieš reaguojant, pamatyti situaciją kito akimis, pradėti pokalbį ir laiku paprašyti pagalbos. Nė vienas iš jų nėra įgimtas.
Žinosite, ką daryti, kai vaikų konfliktas peraugo į tėvų konfliktą — kai skambina mama, o kitą dieną rašo tėtis direktoriui.
Ir žinosite, kur mokymasis baigiasi ir prasideda įsikišimas. Kai vaikas skriaudžiamas, tai ne mokymosi galimybė. Tai situacija, kurioje suaugęs privalo veikti.
Apie ką kalbame
Renkamės pagal tai, kas mokykloje dažniausiai atitenka jums — vieniems tai pertraukos, kitiems tėvų skambučiai.
- Kas iš tikrųjų vyksta po stumdymusi, ignoravimu ir „skundimu“
- Nesutarimas, atstūmimas, patyčios: trys požymiai, pagal kuriuos juos atskirti
- Mokytojas kaip treneris, o ne teisėjas — ką tai konkrečiai keičia pokalbyje
- Klausimai vietoj išvadų: pokalbio struktūra, kuri veikia ir per penkias minutes
- Savitvarda ir empatija kaip lavinami įgūdžiai, ne charakterio savybės
- Sakiniai-šablonai vaikams: nuo ko pradėti, kai nori susitarti, bet nemoki
- Kai konfliktas peržengia klasės ribas ir įtraukia tėvus
- Kada situacija reikalauja įsikišimo ir kaip po jo grįžti prie mokymosi
Kaip dirbame
Daugiausia laiko užima pavyzdžiai iš praktikos, tyrimų rezultatai ir jūsų klausimai — pagal juos susidėlioja susitikimo turinys ir eiga.
Dienos pradžioje klausiu grupės, ar norite daugiau dirbti patys, ar klausytis. Prieš bet kokį pratimą paaiškinu, kam jo reikia, ir niekas neverčiamas daryti to, ko nenori.
Pokalbio struktūrą, kuri neieško kaltojo, praktikuojame poromis — trumpai, bet tikrai. Perskaityti kelis klausimus ir pasakyti juos gyvai yra du skirtingi dalykai, ir skirtumas paaiškėja tik išbandžius.
Po seminaro lieka rašytinė medžiaga — ja kolektyvas naudojasi dar mėnesius.
Kam tinka ir kam netinka
Tinka klasių vadovams, socialiniams pedagogams ir psichologams — tiems, kurie kasdien mato tas situacijas iš arti ir kuriems dažniausiai jos ir atitenka.
Tinka ir mokyklai, kurioje patyčių prevencija jau daroma, bet kasdienis nesusikalbėjimas — ginčas dėl eilės, subyrėjusi draugystė, ignoravimas — lieka niekieno teritorija.
Netinka, jei tikimasi, kad po seminaro vaikai nustos konfliktuoti. Nenustos. Keisis tai, kiek jų konfliktų išsisprendžia be suaugusiojo.
Netinka ir tada, kai konkrečioje klasėje jau vyksta sisteminis vieno vaiko žeminimas. Tada pirmiausia reikia įsikišimo ir darbo su ta klase, o seminaro tema — po to.
Kas keičiasi lėčiausiai
Suaugusiojo gebėjimas atskirti skundimą nuo pagalbos prašymo.
Skirtumas paprastas: skundžiama tam, kad kitam būtų blogai, o pagalbos prašoma tam, kad pačiam nustotų būti blogai. Perskaityti jį lengva. Pritaikyti trečią kartą per dieną, kai prie stalo stovi tas pats vaikas, — sunku.
O kaina didelė. Kai suaugęs supainioja, vaikas išmoksta nesikreipti visai. Būtent tie vaikai vėliau tyli ilgiausiai.
Per vieną dieną tai neišmoksta ir seminaras to nežada. Bet riba, kurią kartą pamatai, jau nebedingsta.