Iš ko viskas prasideda
Per pertrauką ateina du. „Jis pirmas pradėjo.“ — „Netiesa, jis pirmas.“ Jūs išsiaiškinate, kas ką pasakė, nustatote, kuris buvo neteisus, liepiate susitaikyti. Jie paspaudžia rankas ir nueina.
Po savaitės ateina tie patys du. Beveik dėl to paties.
Ir čia yra tai, ko nesimato iš pirmo žvilgsnio. Konfliktą išsprendėte jūs. Vaikai išmoko tik viena: kai pasidaro sunku, ateina suaugęs ir sutvarko. Spręsti neišmoko nė vienas — nes tam ir nebuvo progos.
Vaikai pyksis ir toliau, kad ir ką darytume. Tai normalu ir tai nesibaigs. Klausimas tik toks: ar iki dvyliktos klasės jie turės nors kelis įrankius, ar vis dar lauks, kol kas nors ateis ir nuspręs už juos.
Ką išsinešate
Ne taikos sutarties šabloną, o kelis dalykus, kurie keičia mokytojo vaidmenį pačioje situacijoje.
Skirsite tris dalykus, kurie iš šalies atrodo panašiai — kasdienį nesutarimą, atstūmimą ir patyčias. Kiekvienam iš jų reikia priešingo atsako, o sumaišius juos, mokytojas arba per anksti dramatizuoja, arba per ilgai laukia.
Turėsite pokalbio struktūrą, kuri neieško kaltojo. Kelis konkrečius klausimus tam tikra eile — jie tinka ir antrokams, ir dešimtokams.
Žinosite, kaip lavinti keturis bazinius įgūdžius: sustoti prieš reaguojant, pamatyti situaciją kito akimis, pradėti pokalbį ir laiku paprašyti pagalbos. Nė vienas iš jų nėra įgimtas.
Žinosite, ką daryti, kai vaikų konfliktas peraugo į tėvų konfliktą — kai skambina mama, o kitą dieną rašo tėtis direktoriui.
Ir žinosite, kur mokymasis baigiasi ir prasideda įsikišimas. Kai vaikas skriaudžiamas, tai ne mokymosi galimybė. Tai situacija, kurioje suaugęs privalo veikti.
Apie ką kalbame
Temos, iš kurių renkamės pagal jūsų mokyklą ir pagal tai, kas iš tikrųjų skauda. Visos vienu kartu netelpa — ir nereikia.
- Kas iš tikrųjų vyksta po stumdymusi, ignoravimu ir „skundimu“
- Nesutarimas, atstūmimas, patyčios: trys požymiai, pagal kuriuos juos atskirti
- Mokytojas kaip treneris, o ne teisėjas — ką tai konkrečiai keičia pokalbyje
- Klausimai vietoj išvadų: pokalbio struktūra, kuri veikia ir per penkias minutes
- Savitvarda ir empatija kaip lavinami įgūdžiai, ne charakterio savybės
- Sakiniai-šablonai vaikams: nuo ko pradėti, kai nori susitarti, bet nemoki
- Kai konfliktas peržengia klasės ribas ir įtraukia tėvus
- Kada situacija reikalauja įsikišimo ir kaip po jo grįžti prie mokymosi
Kaip dirbame
Kalbu nedaug. Situacijas, kurias atsinešate, salėje pastatome — esu psichodramos terapeutas, ir šioje temoje tai svarbiausias įrankis. Kai mokytojas atsistoja į to vaiko, kuris „pirmas pradėjo“, vietą, jis dažnai pamato tai, ko iš savo vietos nematė niekada.
Pokalbio formatą praktikuojame poromis — trumpai, bet tikrai. Perskaityti struktūrą ir ją pasakyti gyvai yra du skirtingi dalykai, ir skirtumas paaiškėja tik išbandžius.
Pradžioje darome greituosius situacijos įvertinimus ir sociometriją: man reikia matyti, kaip jūsų mokykloje iš tikrųjų pasiskirstę ryšiai ir kur konfliktai kaupiasi.
Grupelėse dirbame nedaug — tik ten, kur be to neapsieisime. Likusį laiką atiduodu konkretiems pavyzdžiams ir jūsų klausimams.
Kam tinka ir kam netinka
Tinka klasių vadovams, socialiniams pedagogams ir psichologams — tiems, kurie kasdien mato tas situacijas iš arti ir kuriems dažniausiai jos ir atitenka.
Tinka ir mokyklai, kurioje patyčių prevencija jau daroma, bet kasdienis nesusikalbėjimas — ginčas dėl eilės, subyrėjusi draugystė, ignoravimas — lieka niekieno teritorija.
Netinka, jei tikimasi, kad po seminaro vaikai nustos konfliktuoti. Nenustos. Keisis tai, kiek jų konfliktų išsisprendžia be suaugusiojo.
Netinka ir tada, kai konkrečioje klasėje jau vyksta sisteminis vieno vaiko žeminimas. Tada pirmiausia reikia įsikišimo ir darbo su ta klase, o seminaro tema — po to.
Dažniausias klausimas, kurį man užduoda
„O ar tai ne skundimas, kai vaikas kaskart bėga pas mokytoją?“
Šito klausia beveik kiekvienoje mokykloje, ir už jo dažnai slypi tikras nuovargis: kai kurie vaikai ateina po dešimt kartų per dieną.
Bet skirtumas tarp skundimo ir pagalbos prašymo yra ir jį galima aiškiai įvardyti. Skundžiama tam, kad kitam būtų blogai. Pagalbos prašoma tam, kad pačiam nustotų būti blogai. Vaikai to skirtumo neišmoksta savaime — o suaugusieji jį dažnai supainioja, ir tada vaikas išmoksta nesikreipti visai. Būtent tie vaikai vėliau tyli ilgiausiai.
Todėl seminare visada dirbame dviem kryptimis vienu metu: kaip atsakyti tam, kuris ateina dešimtą kartą, ir kaip klasėje sutarti, kada kreiptis būtina. Pirmas dalykas duoda oro. Antras keičia tai, kiek sužinote apie savo klasę.