Grįžti namo trečią
Pradėsi po to, kai pavalgysi. Paskui — kai truputį pailsėsi. Paskui — po šitos serijos.
Devintą vakaro atsiverti sąsiuvinį. Galva jau nieko nebenori, o darbo liko lygiai tiek pat, kiek buvo trečią. Tik dabar jis atrodo dvigubai didesnis, ir dar prisideda mintis, kad visa diena praėjo veltui.
Rytoj bus lygiai taip pat.
Ir svarbiausia: nė vieną iš tų vakarų sprendimas atidėti nebuvo priimtas sąmoningai. Niekas nepasakė sau, kad nedarys. Tiesiog niekas ir nepradėjo — o tarp šitų dviejų dalykų yra visas skirtumas.
Ką vaikai išsineša
Supras, kad sunkiausia yra pradėti, o ne padaryti. Pati užduotis dažniausiai trunka mažiau, nei truko jos vengimas. Tai galima pasitikrinti, ir po to atidėlioti darosi sunkiau.
Turės kelis būdus pradėti. Ne užsimoti visai užduočiai, o padaryti pirmą smulkmeną: atsiversti, perskaityti sąlygą, parašyti vieną eilutę. Beveik visada po to jau dirbama toliau.
Žinos, kad aplinka nusprendžia daugiau nei nusiteikimas. Kur guli telefonas, kur sėdima, kas vyksta kambaryje. Pusę vakaro nulemia trys sprendimai, priimti dar prieš pradedant.
Skirs pertrauką, kuri grąžina jėgas, nuo tos, kuri jas atima. Dešimt minučių sraute atrodo kaip poilsis, o po jų grįžti sunkiau nei prieš.
Ir žinos, ką daryti, kai užduotis neaiški. Ne mesti ir ne sėdėti valandą — konkrečiai, ko ir kaip paklausti.
Apie ką kalbame
Iš šių dalykų renkuosi pagal klasės amžių ir pagal tai, kas šioje klasėje aktualu.
- Kodėl atidėliojama net tada, kai darbo nedaug
- Pradžia: kodėl ji sunkiausia ir kaip ją apeiti
- Vieta ir aplinka: keli sprendimai, priimami prieš pradedant
- Telefonas šalia: kiek jis kainuoja, net kai į jį nežiūrima
- Pertraukos: kurios grąžina, o kurios atima
- Kada dieną verta pradėti nuo sunkiausio, o kada ne
- Ką daryti su užduotimi, kurios nesupratai
- Kaip suprasti, kad šiandien jau tikrai gana
Kam tinka ir kam netinka
Tinka klasėms, kuriose namų darbai vis dažniau lieka nepadaryti arba padaromi paskutinę minutę per pertrauką prieš pamoką.
Tinka ir tada, kai mokykloje matoma, kad vaikai pavargę: dažnai tai ne krūvio, o vakaro sandaros klausimas.
Pasikeičia pokalbis su tėvais. Vietoj bendro „nedaro namų darbų“ atsiranda konkretūs dalykai — kada pradedama, kur sėdima, kas vyksta pirmą valandą po mokyklos.
Netinka, jei tikimasi, kad po pamokos namų darbai bus daromi visų. Pamoka duoda būdus; ar jie bus naudojami, priklauso ir nuo namų.
Netinka ir tada, kai tikroji priežastis yra ta, kad užduotys mokiniui per sunkios. Atidėliojimas tada yra ne įprotis, o vengimas to, kas nesiseka — ir tai sprendžiama visai kitaip, kartu su dalyko mokytoju.