Vienoje patalpoje po penkias valandas kasdien
Devynis mėnesius per metus. Kartais visus dvylika metų iš eilės.
O jei paklausi, su kiek klasiokų iš tikrųjų kalbėtasi per pastarąjį mėnesį, atsakymas beveik visada nustebina patį atsakantį. Dažniausiai tai keturi ar penki žmonės. Visi kiti — tie, su kuriais sėdima toje pačioje klasėje.
Tai nėra blogos klasės požymis. Taip susiklosto savaime ir taip būna beveik visur.
Tik kartu praleistas laikas klase dar nepadaro. Klasė atsiranda tada, kai atsiranda dalykų, kuriuos žmonės daro ne dėl tvarkaraščio.
Ką vaikai išsineša
Pamatys savo klasę tarsi iš viršaus. Kas su kuo, kur tirščiausia ir kur tuščia. Šitą klasės daro pačios, ir dažniausiai tai būna atviriausia pamokos dalis.
Supras, kad nereikia patikti visiems. Užtenka, kad klasėje būtų bent vienas žmogus, su kuriuo gera. Vaikams, kurie tyliai jaučiasi nepriimti, tai svarbu.
Sužinos, kuo priklausymas skiriasi nuo populiarumo. Tai du visiškai skirtingi dalykai, o supainiojami beveik visada.
Turės kelis paprastus dalykus, kurie klasę jungia. Ne renginius ir ne išvykas — kasdienius, tokius, kuriuos gali pradėti bet kuris mokinys pats, be mokytojo.
Ir supras savo pačių dalį. Kad klasė nėra tai, kas su tavimi nutinka. Kiekvienas joje kažką daro arba nedaro, ir tai matosi.
Apie ką kalbame
Iš šių dalykų renkuosi pagal klasės amžių ir pagal tai, kas šioje klasėje aktualu.
- Kuo grupė skiriasi nuo žmonių, sėdinčių vienoje patalpoje
- Su kiek klasiokų iš tikrųjų bendraujama ir kodėl taip nutinka
- Priklausymas ir populiarumas: kodėl tai ne tas pats
- Kaip klasėje atsiranda vaidmenys, kurių niekas nedalijo
- Naujokas klasėje: kas nusprendžiama per pirmas dienas
- Kasdieniai dalykai, kurie jungia labiau nei šventės
- Ką klasė daro su tuo, kuris lieka pakraštyje
- Ką kiekvienas gali padaryti pats, nelaukdamas mokytojo
Kam tinka ir kam netinka
Tinka klasėms, kurios ką tik susiformavo arba pasikeitė: po sujungimo, penktoje klasėje, devintoje, atėjus keliems naujiems mokiniams. Tada grupė kuriasi iš naujo, ir tai gali vykti sąmoningai.
Tinka ir mokslo metų pradžioje kaip auklėtojo metų atspirtis: po pamokos matyti, kur klasėje plona, ir tolesnės valandėlės planuojamos ne iš oro.
Auklėtojas gauna gyvą klasės vaizdą — tokį, kokio neduoda jokia apklausa, nes vaikai jį susidėlioja patys.
Netinka, jei tikimasi, kad po pamokos klasė taps draugiška. Vienos pamokos tam per mažai; ji parodo, kur einama, o eiti reikia visus metus.
Netinka ir kaip taikinimo priemonė klasei, kuri jau suskilusi į priešiškas puses arba kurioje vyksta patyčios. Tokioje klasėje kalbėti apie bendrumą per anksti — pirmiausia reikia išspręsti tai, kas vyksta, ir tai derinama atskirai.