Pamoka pavyko
Keturiasdešimt trys minutės iš keturiasdešimt penkių ėjo taip, kaip buvo sumanyta.
O vakare namuose galvoje sukasi tos dvi. Tas vienas atsakymas, kurį pasakėte per aštriai. Tas momentas, kai neradote, ką pasakyti, ir klasė tai pastebėjo.
Sekmadienio vakarą dar kartą peržiūrite pamoką, kuri jau seniai paruošta. Ne todėl, kad ji bloga. Todėl, kad galėtų būti geriau.
Siekis viską padaryti tobulai išvargina greičiau nei pats darbas. Geriausi mokytojai dažniausiai perdega ne nuo krūvio, o nuo standarto, kurio patys niekada nepaskelbė garsiai ir kurio niekas iš jų nereikalavo.
Ką išsinešate
Kelis dalykus, kurie grąžina jėgas ten, kur jų iš tikrųjų reikia.
Skirsite aukštus reikalavimus nuo perfekcionizmo. Pirmieji darbą gerina. Antrasis jį ryja, ir iš vidaus abu jaučiasi vienodai — kaip sąžiningumas.
Suprasite, kodėl klaida prieš klasę autoriteto nesumažina. Dažniausiai kaip tik priešingai: mokytojas, kuris pasako nežinantis ir pažada išsiaiškinti, vaikams tampa patikimesnis nei tas, kuris žino viską.
Turėsite, ką daryti su nepavykusia pamoka. Konkrečius kelis klausimus vietoj to paties vakarinio sukimosi ratu, po kurio nelieka nei išvados, nei ramybės.
Nustatysite savo pakankamai gerai ribą. Kur baigiamas ruošimasis, kiek kartų taisomas tas pats dalykas, kada vakare uždaromas kompiuteris.
Ir pamatysite, ko iš tikrųjų mokote savo pavyzdžiu. Vaikai, kurie kasdien mato suaugusįjį, negalintį sau leisti suklysti, išmoksta būtent tai — ir dažnai išmoksta gerai.
Apie ką kalbame
Renkamės kartu su jumis — dalis šių temų jaunam mokytojui aktualesnė, dalis prabyla tik po dešimties metų.
- Perfekcionizmo spąstai: kaip jie atrodo iš vidaus ir kodėl atrodo kaip dorybė
- Vidinis standartas, kurio niekas nepaskelbė, bet visi jo laikosi
- Nepavykusi pamoka: kaip iš jos ką nors išsinešti ir paleisti likusį
- Klaida prieš klasę — ką ji iš tikrųjų daro su autoritetu
- Palyginimas su kolegomis ir su savimi prieš dešimt metų
- Pakankamai gerai: kaip ta riba nustatoma ir kaip ji išlaikoma
- Ribos tarp darbo ir namų, kai darbas neturi natūralios pabaigos
- Autentiškumas su mokiniais ir kolegomis: kiek galima būti savimi
Kaip dirbame
Daugiausia laiko užima pavyzdžiai iš praktikos, tyrimų rezultatai ir jūsų klausimai — pagal juos susidėlioja susitikimo turinys ir eiga.
Dienos pradžioje klausiu grupės, ar norite daugiau dirbti patys, ar klausytis. Prieš bet kokį pratimą paaiškinu, kam jo reikia, ir niekas neverčiamas daryti to, ko nenori.
Esu psichodramos terapeutas, todėl tą vidinį balsą, kuris vakare vertina jūsų pamoką, seminare iškviečiame garsiai — jis atsistoja salėje kaip atskira figūra ir prabyla. Dauguma iškart atpažįsta, kieno jis balsu kalba.
Po seminaro lieka rašytinė medžiaga — ja kolektyvas naudojasi dar mėnesius.
Kam tinka ir kam netinka
Tinka kolektyvams, kuriuose dirba labai sąžiningi žmonės. Skamba juokingai, bet būtent tokiose mokyklose ši tema reikalingiausia — perfekcionizmas kabinasi prie geriausių.
Tinka ir tada, kai mokykloje daug jaunų mokytojų. Pirmieji metai klasėje yra ta vieta, kur vidinis standartas užsideda visam gyvenimui.
Netinka, jei tikimasi, kad po seminaro bus galima nurašyti nepadarytus darbus į netobulumą. Kalba ne apie tai, ir salėje tai pasakau iš karto.
Netinka ir tada, kai žmogus jau nebeturi jėgų. Perfekcionizmas yra vienas kelių į perdegimą, bet kai perdegimas jau įvykęs, reikia kitos temos ir kitokios pagalbos.
Reikalavimas persineša ir į kitus
Žmonės, kurie iš savęs reikalauja be perstojo, ilgainiui pradeda taip pat reikalauti ir iš kolegų, ir iš vaikų. Dažniausiai jie to nė nepastebi.
Tad baimė, kad be nuolatinio vidinio spaudimo viskas subyrės, pražiūri vieną dalyką. Tas spaudimas jau seniai nebe vien jūsų — jį jaučia visi aplinkui.
Todėl ieškome ne mažesnio standarto, o aiškesnio: kada darbas laikomas padarytu. Kokybė nuo to nenukenčia. Nukenčia tik tas vakarinis ratas, kuris niekam nieko nedavė.