Mokiniui vienuolika metų kartojama tas pats žodis
Mokykis. Klausimas „kam“ jam į galvą ateina maždaug septintoje klasėje, ir atsakymo jis negauna — arba gauna tokį, kuris netinka („kad turėtum gerą darbą“, „kad neliktum gatvėje“).
Tada kažkas užgęsta. Iš šalies tai atrodo kaip tingėjimas. Iš vidaus tai visai kitas dalykas: niekas nedirba dėl tikslo, kurio nemato.
Kad mokytis svarbu, mokiniai girdėjo tūkstantį kartų ir nustojo girdėti. Pradedame nuo sąžiningo pokalbio, kodėl nesinori, ir judame link to, ką daryti, kai nesinori, o daryti vis tiek reikia. Tai atskiras įgūdis.
Ką vaikai išsineša
Supras, kodėl nenoras skiriasi nuo tingėjimo. Dažniausiai už jo stovi arba baimė nepavykti, arba jausmas, kad viskas jau seniai per vėlu. Abu dalykai sprendžiami, tik ne raginimu.
Pamatys skirtumą tarp „man neįdomu“ ir „aš nemoku pradėti“. Tai dvi visiškai skirtingos situacijos, o mokyklos atsakymas joms paprastai tas pats.
Turės kelis būdus pradėti. Mažiausias įmanomas pirmas žingsnis, laiko blokas, susitarimas su savimi — paprasti dalykai, kurie veikia labiau nei valia.
Ras bent vieną asmeninę prasmę. Ne bendrą, o savo: kur konkrečiai jam pačiam tai pravers. Vienas atsakymas, rastas pačiam, sveria daugiau nei dvidešimt išgirstų.
Ir išeis be gėdos. Tai svarbu: mokiniai, kurie jaučiasi nurašyti, nustoja bandyti — o pamoka veikia tik tada, kai jie tiki, kad dar verta.
Apie ką kalbame
Temos, iš kurių renkamės pagal klasės amžių ir pagal tai, kas šioje klasėje aktualu.
- Kodėl nesinori: keturios dažniausios priežastys ir kuo jos skiriasi
- Baimė nepavykti — dažniausias „tingėjimas“, kurio niekas taip nevadina
- Kur dingo klausimas „kodėl“ ir kaip jį susigrąžinti
- Mažiausias žingsnis: kaip pradėti, kai visiškai nesinori
- Kaip mokytis, kai neįdomu, ir kodėl tai atskiras įgūdis
- Pažymys ir mokymasis — kada jie sutampa, o kada ne
- Ką daryti su jausmu, kad jau per vėlu ir nebeatsigriebsi
- Kas mokykloje gali padėti, jei sunku ne dėl noro
Kam tinka ir kam netinka
Tinka klasėms, kuriose mokytojai pastebi bendrą kritimą — ne vieną ar du mokinius, o visą nuotaiką. Tokiu atveju pokalbis iš šalies dažnai pasiekia labiau nei tas pats iš savo mokytojo.
Tinka ir aštuntoms–dešimtoms klasėms, kur klausimas „kam man to reikia“ tampa kasdieniu ir jau nebe provokacija, o tikras.
Netinka, jei tikimasi, kad po pamokos klasė ims mokytis. Vienas susitikimas gali atverti temą ir duoti kelis įrankius; įpročiai keičiasi mokykloje ir namuose per mėnesius.
Netinka ir tada, kai už nemokymosi slypi kiti dalykai — nepastebėti mokymosi sunkumai, patyčios klasėje, sunkumai šeimoje. Tada motyvacijos pamoka tik pridės kaltės. Reikia pirmiausia pamatyti tikrąją priežastį.