Iš ko viskas prasideda
Klausiate, kodėl neatliko namų darbų. Atsakymas — gūžtelėjimas pečiais. Klausiate, kas neaišku. Vėl gūžtelėjimas.
Nuo šito momento lengviausia padaryti vieną išvadą: nenori. Tinginys. Nesistengė.
Bet už gūžtelėjimo dažniausiai slėposi ne nenoras, o tai, kad vaikas nebemato ryšio tarp to, ką daro, ir to, kas iš to išeina. Motyvacija nedingsta staiga — ji nutrūksta konkrečioje vietoje. Tą vietą įmanoma surasti.
Ką išsinešate
Skirsite tris dalykus, kurie iš šalies atrodo vienodai — vaiką, kuris nenori, vaiką, kuris nebetiki, ir vaiką, kuris tiesiog pavargo. Kiekvienam reikia skirtingo veiksmo.
Žinosite, kada pagyrimas motyvaciją kelia, o kada ją griauna. Riba siauresnė, nei atrodo.
Turėsite būdų susieti savo dalyką su tuo, kas vaikui iš tikrųjų svarbu — be dirbtinio „štai kaip tai pravers gyvenime".
Ir žinosite, ką daryti su klase, kurioje nemotyvuotų ne vienas, o dauguma. Tai jau nebe vaikų klausimas, ir sprendimas kitas.
Apie ką kalbame
Temos, iš kurių renkamės pagal jūsų mokyklą ir pagal tai, kas iš tikrųjų skauda.
- Kodėl „nenoriu" ir „nebetikiu" atrodo vienodai, o reikalauja priešingų veiksmų
- Autonomija, kompetencija, ryšys — trys dalykai, be kurių motyvacija neauga
- Pagyrimas: kada jis stiprina, o kada mokinys nustoja rizikuoti
- Pažymys kaip valiuta — ką jis realiai perka ir ko nenuperka niekada
- Kaip susieti dalyką su vaiko pasauliu, kai jis to pasaulio nerodo
- Nesėkmė: kaip po jos grįžti prie darbo, o ne prie išvados apie save
- Klasė, kurioje nemotyvuota dauguma — kas ten iš tikrųjų nutiko
- Mokytojo paties motyvacija: kiek jos matoma iš pirmo suolo
Kaip dirbame
Beveik nekalbu nuo tribūnos. Remiuosi psichodramos metodais: situacijos ne aptariame, o pastatome ir pažiūrime, kas joje iš tikrųjų vyksta.
Pradžioje — sociometrija ir greičieji įvertinimai. Noriu matyti, kur jūsų kolektyvas stovi šiandien, o ne kur jam derėtų stovėti.
Toliau einame per jūsų pačių atsineštas istorijas ir klausimus. Grupelėse dirbame nedaug, tik ten, kur be jų neapsieisim — daugiau laiko atiduodu realiems pavyzdžiams ir tam, kad būtų gyva.
Kam tinka ir kam netinka
Tinka mokyklai, kuri pastebėjo, kad motyvacija krenta ne vienoje klasėje, o ištisu srautu — tada tai jau nebe atskirų vaikų istorija.
Tinka ir tiems mokytojams, kurie jau išbandė visą žinomą arsenalą ir nebežino, ką dar galima pasiūlyti.
Netinka, jei tikimasi technikų rinkinio, kuris veiktų nepriklausomai nuo santykio su vaikais. Tokio rinkinio nėra.
Netinka ir tada, kai tikroji problema yra pačių mokytojų nuovargis. Tada verta imtis tos temos tiesiai — nemotyvuotas suaugusysis vaikų motyvuoti negali.
Dažniausias klausimas, kurį man užduoda
„O ką daryti su tais, kuriems tiesiog nieko nereikia?“
Toks vaikas būna beveik kiekvienoje klasėje, ir apie jį kalbama su tam tikru nuovargiu — tarsi klausimas būtų uždarytas dar prieš užducdant.
Bet „nieko nereikia" būsena žmogui nėra natūrali. Jei paauglys nieko nenori, dažniausiai jis kaip tik labai nori — tik nebetiki, kad pavyks, arba nori to, kas šioje salėje nelaikoma vertinga.
Todėl seminare žiūrime ne į tai, kaip tokį vaiką įjungti, o į tai, kur jis išsijungė ir kada. Beveik visada atsiranda konkretus taškas — ir nuo jo galima pradėti.