Klausiate, kodėl neatliko namų darbų
Atsakymas — gūžtelėjimas pečiais. Klausiate, kas neaišku. Vėl gūžtelėjimas.
Nuo šito momento lengviausia padaryti vieną išvadą: nenori. Tinginys. Nesistengė.
Bet už gūžtelėjimo dažniausiai slepiasi ne nenoras, o tai, kad vaikas nebemato ryšio tarp to, ką daro, ir to, kas iš to išeina. Motyvacija nedingsta staiga — ji nutrūksta konkrečioje vietoje. Tą vietą įmanoma surasti.
Ką išsinešate
Skirsite tris dalykus, kurie iš šalies atrodo vienodai — vaiką, kuris nenori, vaiką, kuris nebetiki, ir vaiką, kuris tiesiog pavargo. Kiekvienam reikia skirtingo veiksmo.
Žinosite, kada pagyrimas motyvaciją kelia, o kada ją griauna. Riba siauresnė, nei atrodo.
Turėsite būdų susieti savo dalyką su tuo, kas vaikui iš tikrųjų svarbu — be dirbtinio „štai kaip tai pravers gyvenime“.
Ir žinosite, ką daryti su klase, kurioje nemotyvuotų ne vienas, o dauguma. Tai jau nebe vaikų klausimas, ir sprendimas kitas.
Apie ką kalbame
Renkamės pagal tai, ar kalbame apie kelis mokinius, ar apie ištisą srautą — tai skirtingi pokalbiai.
- Kodėl „nenoriu“ ir „nebetikiu“ atrodo vienodai, o reikalauja priešingų veiksmų
- Autonomija, kompetencija, ryšys — trys dalykai, be kurių motyvacija neauga
- Pagyrimas: kada jis stiprina, o kada mokinys nustoja rizikuoti
- Pažymys kaip valiuta — ką jis realiai perka ir ko nenuperka niekada
- Kaip susieti dalyką su vaiko pasauliu, kai jis to pasaulio nerodo
- Nesėkmė: kaip po jos grįžti prie darbo, o ne prie išvados apie save
- Klasė, kurioje nemotyvuota dauguma — kas ten iš tikrųjų nutiko
- Mokytojo paties motyvacija: kiek jos matoma iš pirmo suolo
Kaip dirbame
Daugiausia laiko užima pavyzdžiai iš praktikos, tyrimų rezultatai ir jūsų klausimai — pagal juos susidėlioja susitikimo turinys ir eiga.
Dienos pradžioje klausiu grupės, ar norite daugiau dirbti patys, ar klausytis. Prieš bet kokį pratimą paaiškinu, kam jo reikia, ir niekas neverčiamas daryti to, ko nenori.
Didžiąją dalį laiko skiriame vinjetėms — trumpiems mokinio situacijos aprašymams, kuriuos skaitote ir sprendiate: šitas nenori, šitas nebetiki, o šitas pavargo. Iš šalies jie atrodo vienodai, o reikalauja priešingų veiksmų — ir tą skirtumą reikia pajusti, ne tik išgirsti.
Po seminaro lieka rašytinė medžiaga — ja kolektyvas naudojasi dar mėnesius.
Kam tinka ir kam netinka
Tinka mokyklai, kuri pastebėjo, kad motyvacija krenta ne vienoje klasėje, o ištisu srautu — tada tai jau nebe atskirų vaikų istorija.
Tinka ir tiems mokytojams, kurie jau išbandė visą žinomą arsenalą ir nebežino, ką dar galima pasiūlyti.
Netinka, jei tikimasi technikų rinkinio, kuris veiktų nepriklausomai nuo santykio su vaikais. Tokio rinkinio nėra.
Netinka ir tada, kai tikroji problema yra pačių mokytojų nuovargis. Tada verta imtis tos temos tiesiai — nemotyvuotas suaugusysis vaikų motyvuoti negali.
„Nieko nereikia“ nėra būsena
Toks vaikas būna beveik kiekvienoje klasėje, ir apie jį kalbama su nuovargiu — tarsi klausimas būtų uždarytas dar prieš užduodant.
Bet nieko nenorėti žmogui nėra natūralu. Jei paauglys nieko nenori, dažniausiai jis kaip tik labai nori. Tik nebetiki, kad pavyks, arba nori to, kas mokykloje nelaikoma vertinga.
Todėl žiūrime ne į tai, kaip tokį vaiką įjungti, o į tai, kur jis išsijungė ir kada. Beveik visada atsiranda konkretus taškas.