Per posėdį kas nors pasiūlo idėją
Visi sutinka, kad gera. Ir tada — tyla. Niekas neprieštarauja, bet niekas ir nepajuda.
Po pusmečio kas nors atsitiktinai paklausia, kas su ta idėja. Paaiškėja, kad nieko. Ji nemirė nuo pasipriešinimo — ji tiesiog nepriklausė niekam.
Kita to paties dalyko pusė matoma dar aiškiau. Kiekvienoje mokykloje yra trys ar keturi žmonės, kuriems rūpi. Jiems ir atitenka viskas: projektai, šventės, naujovės, komisijos, svečiai. Po kelerių metų jie pavargsta ir nutyla. Ir tada mokykloje pasakoma, kad iniciatyvių žmonių nebeliko.
Neliko ne žmonių. Neliko būdo, kaip mokykloje iniciatyva atsiranda, kam ji priklauso ir kaip perduodama toliau.
Ką išsinešate
Kelis dalykus apie tai, kaip mokykloje kas nors iš tikrųjų pajuda.
Skirsite lyderystę nuo pareigų. Direktorius gali neturėti lyderystės, o pradinių klasių mokytoja gali ją turėti visą. Tai ne titulas, o tai, kas nutinka aplink žmogų, kai jis ką nors pasako.
Suprasite, kodėl gera idėja miršta tarp posėdžio ir pirmadienio. Beveik visada trūksta trijų dalykų: kas ją turi, koks pirmas žingsnis ir kada pasižiūrime, ar pavyko. Be jų pritarimas nieko nereiškia.
Žinosite, kodėl pasipriešinimas nėra blogos valios ženklas. Dažniausiai jis reiškia, kad žmogus jau kartą tuo patikėjo, o paskui liko vienas. Su tuo galima dirbti; su „tinginiais“ — ne.
Turėsite būdą perduoti iniciatyvą, kad ji nesikauptų ant tų pačių trijų, kol jie perdega.
Ir žinosite, ką realiai reiškia mokinių lyderystė — ne savivaldą popieriuje, o tai, kad vaikai turi sprendimų, kurie iš tikrųjų yra jų.
Apie ką kalbame
Renkamės pagal tai, kas salėje — vien mokytojai ar kartu su vadovais. Pokalbis keičiasi iš esmės.
- Kuo lyderystė skiriasi nuo vadovavimo ir kodėl jos abi mokyklai reikalingos
- Kaip atpažinti žmones, aplink kuriuos mokykloje kažkas jau vyksta
- Kelias nuo idėjos iki pirmadienio: kas ją turi, nuo ko pradedama, kada peržiūrima
- Pasipriešinimas pokyčiams: ką jis dažniausiai sako iš tikrųjų
- Kodėl viskas sugula ant tų pačių žmonių ir kaip tą ratą pertraukti
- Vizija, kurią galima pasakyti vienu sakiniu — ir kodėl ilgesnės neveikia
- Mokinių lyderystė: kur ji tikra, o kur tik atrodo
- Kaip pamatuoti, ar iniciatyva pavyko, kai rezultato nesimato iš karto
Kaip dirbame
Daugiausia laiko užima pavyzdžiai iš praktikos, tyrimų rezultatai ir jūsų klausimai — pagal juos susidėlioja susitikimo turinys ir eiga.
Dienos pradžioje klausiu grupės, ar norite daugiau dirbti patys, ar klausytis. Prieš bet kokį pratimą paaiškinu, kam jo reikia, ir niekas neverčiamas daryti to, ko nenori.
Posėdį, kuriame idėja užgeso, pastatome salėje iš naujo — beveik visada paaiškėja, kurioje vietoje ji iš tikrųjų sustojo. Paprastai ne ten, kur atrodė. Tai naudingesnė už bet kurį pavyzdį iš šalies.
Po seminaro lieka rašytinė medžiaga — ja kolektyvas naudojasi dar mėnesius.
Kam tinka ir kam netinka
Tinka mokyklai, kurioje norima, kad iniciatyva nebūtų vien administracijos reikalas. Tam į salę turi ateiti ir mokytojai, ir vadovai — kitaip pokalbis lieka pusė pokalbio.
Tinka ir tada, kai mokykloje prasideda kažkas didelio: naujas etapas, pertvarka, susijungimas. Tada svarbu, kad būtų ne vienas žmogus, kuris viską neša.
Netinka, jei tikimasi vadybos kurso su rodikliais ir dokumentų šablonais. To nedarau ir tai ne mano sritis.
Netinka ir tada, kai kolektyvas išsekęs. Lyderystė nepakeičia poilsio, o raginimas imtis iniciatyvos pavargusiam žmogui skamba kaip dar viena pareiga. Tada pirmiausia verta imti kitą temą.
Įgaliojimai ir įtaka nėra tas pats
Įgaliojimai leidžia priimti sprendimus. Įtakos jie neduoda.
Įtaka atsiranda kitaip: iš to, ką žmogus daro nuosekliai, kaip jis kalba apie kolegas jiems negirdint, ar jo pažadai atitinka jo veiksmus. Tai matoma iš karto ir nereikalauja jokio posto.
Todėl žiūrime ne į tai, kokių teisių kam trūksta, o į tai, kas jau dabar yra kiekvieno rankose.