Iš ko viskas prasideda
Per posėdį kas nors pasiūlo idėją. Visi sutinka, kad gera. Ir tada — tyla. Niekas neprieštarauja, bet niekas ir nepajuda.
Po pusmečio kas nors atsitiktinai paklausia, kas su ta idėja. Paaiškėja, kad nieko. Ji nemirė nuo pasipriešinimo — ji tiesiog nepriklausė niekam.
Kita to paties dalyko pusė matoma dar aiškiau. Kiekvienoje mokykloje yra trys ar keturi žmonės, kuriems rūpi. Jiems ir atitenka viskas: projektai, šventės, naujovės, komisijos, svečiai. Po kelerių metų jie pavargsta ir nutyla. Ir tada mokykloje pasakoma, kad iniciatyvių žmonių nebeliko.
Neliko ne žmonių. Neliko būdo, kaip mokykloje iniciatyva atsiranda, kam ji priklauso ir kaip perduodama toliau.
Ką išsinešate
Ne vadovavimo kurso, o kelis dalykus apie tai, kaip mokykloje kas nors iš tikrųjų pajuda.
Skirsite lyderystę nuo pareigų. Direktorius gali neturėti lyderystės, o pradinių klasių mokytoja gali ją turėti visą. Tai ne titulas, o tai, kas nutinka aplink žmogų, kai jis ką nors pasako.
Suprasite, kodėl gera idėja miršta tarp posėdžio ir pirmadienio. Beveik visada trūksta trijų dalykų: kas ją turi, koks pirmas žingsnis ir kada pasižiūrime, ar pavyko. Be jų pritarimas nieko nereiškia.
Žinosite, kodėl pasipriešinimas nėra blogos valios ženklas. Dažniausiai jis reiškia, kad žmogus jau kartą tuo patikėjo, o paskui liko vienas. Su tuo galima dirbti; su „tinginiais“ — ne.
Turėsite būdą perduoti iniciatyvą, kad ji nesikauptų ant tų pačių trijų, kol jie perdega.
Ir žinosite, ką realiai reiškia mokinių lyderystė — ne savivaldą popieriuje, o tai, kad vaikai turi sprendimų, kurie iš tikrųjų yra jų.
Apie ką kalbame
Temos, iš kurių renkamės pagal jūsų mokyklą ir pagal tai, kas iš tikrųjų skauda. Visos vienu kartu netelpa — ir nereikia.
- Kuo lyderystė skiriasi nuo vadovavimo ir kodėl jos abi mokyklai reikalingos
- Kaip atpažinti žmones, aplink kuriuos mokykloje kažkas jau vyksta
- Kelias nuo idėjos iki pirmadienio: kas ją turi, nuo ko pradedama, kada peržiūrima
- Pasipriešinimas pokyčiams: ką jis dažniausiai sako iš tikrųjų
- Kodėl viskas sugula ant tų pačių žmonių ir kaip tą ratą pertraukti
- Vizija, kurią galima pasakyti vienu sakiniu — ir kodėl ilgesnės neveikia
- Mokinių lyderystė: kur ji tikra, o kur tik atrodo
- Kaip pamatuoti, ar iniciatyva pavyko, kai rezultato nesimato iš karto
Kaip dirbame
Dirbame su tuo, kas jūsų mokykloje jau bandyta. Kiekviename kolektyve yra bent viena idėja, kuri nepavyko, ir viena, kuri netikėtai pavyko — jos naudingesnės už bet kurį pavyzdį iš šalies.
Esu psichodramos terapeutas, todėl situacijas pastatome. Kai posėdis, kuriame idėja užgeso, atsistato salėje, beveik visada paaiškėja, kurioje vietoje ji iš tikrųjų sustojo. Paprastai ne ten, kur atrodė.
Naudoju sociometriją: ji parodo, per kuriuos žmones mokykloje eina įtaka. Dažnai tai ne tie, kurie užima pareigas — ir tai vienas naudingiausių dienos radinių, ypač vadovams.
Grupelėse dirbame nedaug, tik ten, kur be to neapsieisime. Likusį laiką atiduodu konkretiems atvejams ir jūsų klausimams.
Kam tinka ir kam netinka
Tinka mokyklai, kurioje norima, kad iniciatyva nebūtų vien administracijos reikalas. Tam į salę turi ateiti ir mokytojai, ir vadovai — kitaip pokalbis lieka pusė pokalbio.
Tinka ir tada, kai mokykloje prasideda kažkas didelio: naujas etapas, pertvarka, susijungimas. Tada svarbu, kad būtų ne vienas žmogus, kuris viską neša.
Netinka, jei tikimasi vadybos kurso su rodikliais ir dokumentų šablonais. To nedarau ir tai ne mano sritis.
Netinka ir tada, kai kolektyvas išsekęs. Lyderystė nepakeičia poilsio, o raginimas imtis iniciatyvos pavargusiam žmogui skamba kaip dar viena pareiga. Tada pirmiausia verta imti kitą temą.
Dažniausias klausimas, kurį man užduoda
„O kaip aš galiu būti lyderis, jei nieko nesprendžiu?“
Šito klausia beveik kiekvienoje mokykloje, ir dažniausiai tas žmogus, apie kurį pusė salės kaip tik pagalvoja, kad jis toks ir yra.
Atsakymas paprastas, nors iš pradžių atrodo per lengvas. Įgaliojimai leidžia priimti sprendimus, bet neduoda įtakos. Įtaka atsiranda kitaip: iš to, ką žmogus daro nuosekliai, kaip jis kalba apie kolegas jiems negirdint, ar jo pažadai atitinka jo veiksmus. Tai matoma iš karto ir nereikalauja jokio posto.
Todėl seminare žiūrime ne į tai, kokių teisių kam trūksta, o į tai, kas jau dabar yra kiekvieno rankose. Paprastai to pasirodo daugiau, nei tikimasi — ir būtent nuo šito, o ne nuo įsakymo, mokykloje prasideda beveik kiekvienas realus pokytis.