Rytas, dvidešimt po aštuonių
Kažkas atsitiko.
Kas tiksliai — dar tikslinama, bet mokykloje jau žino visi. Vaikai sužinojo iš telefonų anksčiau nei mokytojai iš administracijos. Koridoriuje stovi keli žmonės ir nesupranta, ar pradėti pamoką. Kažkas skambina, kažkas rašo, direktoriaus kabineto durys uždarytos.
Ir tada paaiškėja paprastas dalykas. Planas yra. Jis surašytas, patvirtintas, guli aplanke. Tik dabar niekas neprisimena, kas jame parašyta, ir niekas nežino, kas turėtų jį atsiversti pirmas.
Krizės metu improvizuoti vėlu. Tą valandą veikia tik tai, dėl ko susitarta iš anksto ir kas bent kartą buvo pabandyta gyvai.
Ką išsinešate
Kelis dalykus, kurie veikia tą pačią dieną.
Suprasite, kodėl planas aplanke nėra pasiruošimas. Pasiruošimas yra tada, kai keturi žmonės atmintinai žino, ką daro pirmą valandą, ir kai bent vienas iš jų yra tai išbandęs.
Žinosite pirmųjų valandų tvarką: kas priima sprendimus, kas kalba su tėvais, kas su žiniasklaida, kas su vaikais ir kokia eile informacija juda. Dauguma klaidų padaroma ne dėl neteisingo sprendimo, o dėl to, kad tuo pačiu metu kalba keli žmonės skirtingais balsais.
Turėsite ką pasakyti klasei. Konkrečius sakinius, tinkančius skirtingam amžiui — ir, ne mažiau svarbu, sąrašą to, ko nesakyti, nors labai norisi.
Mokėsite pastebėti tuos, kuriems sunkiausia, ir žinosite, kada mokytojo vaidmuo baigiasi ir reikia specialisto.
Ir žinosite, kad po krizės niekas nesibaigia. Sunkiausia mokykloms būna ne pirma diena, o trečia savaitė, kai visi jau grįžo į tvarkaraštį, o kolektyvas dar ne.
Apie ką kalbame
Temos, iš kurių renkamės pagal jūsų mokyklą ir pagal tai, kas jums aktualu.
- Kas mokykloje laikoma krize ir kur riba, ties kuria įsijungia kita tvarka
- Rizikų peržiūra: kur būtent jūsų mokykla šiandien plona
- Krizės komanda: vaidmenys, pavadavimas ir kas nutinka, kai vieno nėra vietoje
- Pirmoji valanda: sprendimų eiliškumas ir vienas balsas į išorę
- Kaip informacija juda mokykloje ir kodėl vaikai sužino pirmi
- Pokalbis su klase: ką pasakyti, kiek pasakyti ir ko nesakyti
- Kolektyvo parama: kas palaiko tuos, kurie tą dieną laikė visus kitus
- Trečia savaitė ir po jos: grįžimas, metinės, tylus poveikis
Kaip dirbame
Daugiausia laiko užima pavyzdžiai iš praktikos, tyrimų rezultatai ir jūsų klausimai — pagal juos susidėlioja susitikimo turinys ir eiga.
Dienos pradžioje klausiu grupės, ar norite daugiau dirbti patys, ar klausytis. Prieš bet kokį pratimą paaiškinu, kam jo reikia, ir niekas neverčiamas daryti to, ko nenori.
Modeliuojame scenarijus stalo formatu: gaunate situaciją ir per kelias minutes turite nuspręsti, kas ką daro. Beveik visada paaiškėja, kad vaidmenys popieriuje ir vaidmenys galvose nesutampa — todėl tai ir reikia išbandyti iš anksto.
Po seminaro lieka rašytinė medžiaga — ja kolektyvas naudojasi dar mėnesius.
Kam tinka ir kam netinka
Tinka mokyklai, kuri turi krizės valdymo planą, bet niekada jo nebandė. Tai dažniausia padėtis, ir ji atrodo saugi tol, kol nepatikrinama.
Tinka ir tada, kai pasikeitė žmonės — nauja vadovybė, nauji pagalbos specialistai, nauji klasių vadovai. Planas lieka tas pats, o žmonės, kurie jį vykdytų, jau kiti.
Netinka, jei mokykloje krizė vyksta dabar arba įvyko visai neseniai. Tada reikia ne seminaro salėje, o tiesioginio darbo su konkrečiais žmonėmis, ir tai visai kitas susitarimas.
Netinka ir tada, kai tikimasi vien dokumento, atitinkančio reikalavimus. Dokumentą parengti gali ir be manęs; seminaras skirtas tam, kad tą dokumentą kas nors mokėtų vykdyti.
Tyla nėra neutrali
Kai suaugusieji nieko nesako, vaikai nenustoja galvoti. Jie tiesiog ima informaciją iš kitur. Tuščią vietą užpildo gandas.
Todėl pasakyti galima ir nieko nežinant: tiek, kiek žinoma, aiškiai įvardijant, ko dar nežinoma, ir kada bus pasakyta daugiau. Trys sakiniai. Jie neišsprendžia nieko, bet grąžina vaikams svarbiausią dalyką — kad suaugusieji čia yra ir kad situacija kažkieno rankose.
Seminare tuos sakinius surenkame konkrečiai jūsų mokyklai ir bent kartą pasakome balsu. Tą rytą skaityti iš lapo nebus kada.