Iš ko viskas prasideda
Du draugai susipyko. Iš pradžių dėl konkretaus dalyko, paskui dėl to, kas buvo pasakyta pykstantis. Po savaitės nė vienas tiksliai nebeprisimena, nuo ko viskas prasidėjo.
Abu laukia, kad pirmas prieitų kitas. Nes prieiti pirmam atrodo kaip pripažinti, kad buvai neteisus.
Taip praeina savaitė. Paskui mėnuo. Kartais ir visi mokslo metai.
Susipykti moka visi — tam mokytis nereikia. O susitarti neišmokė niekas. Tai keista, nes būtent šito prireiks kiekvieną gyvenimo savaitę: klasėje, namuose, po dešimties metų darbe.
Ką vaikai išsineša
Ne raginimo gyventi taikiai, o kelis dalykus, kuriuos galima panaudoti kitą kartą susipykus.
Supras, kad konfliktas nėra nelaimė. Jis reiškia, kad susidūrė du skirtingi poreikiai. Klasė, kurioje nesipykstama, dažniausiai nėra draugiška — joje tiesiog tylima.
Atpažins savo reakciją. Vieni puola, kiti dingsta, treti iškart nusileidžia ir paskui pyksta savaitę. Kai savo įprotis pastebimas, jis nustoja valdyti.
Turės žingsnių seką pokalbiui. Ką pasakyti pirma, ką antra, ir nuo ko geriau nepradėti. Kelios paprastos eilutės, tinkančios ir draugui, ir broliui.
Skirs poziciją nuo poreikio. „Noriu, kad jis atsiprašytų“ yra pozicija. „Noriu, kad su manimi vėl kalbėtų“ — poreikis. Susitarti galima tik dėl antrojo, ir tai vaikams būna atradimas.
Ir žinos, ką daryti, kai kitas nenori kalbėtis. Nes taip būna dažnai, o kas tada, paprastai nepasakoma niekam.
Apie ką kalbame
Iš šių dalykų renkuosi pagal klasės amžių ir pagal tai, kas šioje klasėje aktualu.
- Kodėl susipykti lengva, o susitaikyti sunku
- Kas iš tikrųjų susiduria konflikte: ne žmonės, o poreikiai
- Penki būdai elgtis nesutarus ir kada kuris tinka
- Sava reakcija: puolu, dingstu ar nusileidžiu ir paskui pykstu
- Kaip pradėti pokalbį, kai abu laukia pirmo žingsnio iš kito
- Pozicija ir poreikis: kaip juos atskirti
- Kai konfliktas persikelia į telefoną ir jame užsilieka
- Kada susitarti neįmanoma ir ką daryti tada
Kam tinka ir kam netinka
Tinka klasėms, kuriose smulkūs nesutarimai užsitęsia savaitėmis ir pamažu suskaldo klasę į stovyklas.
Tinka ir kaip tęsinys po empatijos pamokos: ten mokomasi pastebėti kitą, čia — ką su tuo daryti, kai jau susipykta.
Naudinga mokyklai tuo, kad dalis konfliktų nustoja keliauti pas auklėtoją ir socialinį pedagogą. Klasė gauna bendrą tvarką, kaip elgtis susipykus, ir ja galima remtis vėliau vienu sakiniu.
Netinka, jei tikimasi, kad klasėje nebeliks nesutarimų. Jų bus, ir taip turi būti. Keisis tai, kiek ilgai jie tęsiasi ir kiek žmonių į juos įtraukiama.
Netinka ir tada, kai iš tikrųjų vyksta ne konfliktas, o patyčios. Skirtumas esminis: konflikte pusės lygios, patyčiose — ne. Kalbėti apie susitarimą tokioje situacijoje reikštų reikalauti, kad skriaudžiamas vaikas eitų derėtis su tuo, kuris jį skriaudžia. Tokiu atveju reikia visai kito darbo, ir tai pasakau iš karto.