Iš ko viskas prasideda
Nieko blogo nevyksta. Klasė normali, mokosi, niekas nesimuša. Bet kai pasakote „susiskirstykite poromis“, kaskart įvyksta ta pati trumpa pauzė — ir vis tie patys du laukia, kas liks.
Per išvyką visi sėdi taip pat, kaip sėdėjo rugsėjį. Grupinis darbas kaskart susidėlioja iš tų pačių trijų. O klasės pokalbių grupėje, pasirodo, yra ir antra, mažesnė, apie kurią jūs nieko nežinote.
Lengviausia pagalvoti, kad tiesiog tokie vaikai, ir kad su laiku susigyvens. Nesusigyvena. Trisdešimt vaikų viename kabinete yra sąrašas, o ne grupė. Grupė yra kas kita, ir ji atsiranda tik ten, kur kas nors ja sąmoningai užsiima.
Ką išsinešate
Ne renginių planą rugsėjui, o kelis dalykus, kurie keičia patį darbą su klase.
Suprasite, kodėl rugsėjo klasė ir lapkričio klasė — du skirtingi dariniai. Grupė turi etapus, ir kiekvienas iš jų reikalauja skirtingo mokytojo elgesio. Tas pats veiksmas spalį duoda visai kitą rezultatą nei sausį.
Pamatysite savo klasės ryšius kaip žemėlapį. Ne nuojautą, o konkrečiai: kas su kuo, kas laikosi pakraštyje, kas yra tas vienas, per kurį klasėje eina beveik viskas.
Turėsite ką daryti su tuo, kuris lieka vienas — be prašymų kitiems „priimti“ ir be to, kad tai virstų vieša istorija apie jį.
Žinosite, kaip vesti klasės pokalbį, kuris nevirsta mokytojo monologu ir po kurio kas nors iš tikrųjų pasikeičia.
Ir turėsite atsakymą apie tėvus — kaip juos įtraukti anksčiau, nei prireikia skambinti dėl problemos.
Apie ką kalbame
Temos, iš kurių renkamės pagal jūsų mokyklą ir pagal tai, kas iš tikrųjų skauda. Visos vienu kartu netelpa — ir nereikia.
- Kuo sąrašas skiriasi nuo grupės ir kaip atpažinti, kurioje stadijoje klasė yra dabar
- Pirmosios savaitės: kas nusprendžiama tada, kai atrodo, kad dar nieko nevyksta
- Sociometrija mokytojui: kaip pamatyti klasės ryšius savo akimis
- Klasės susitarimai, kurie priklauso vaikams, o ne kabo ant sienos
- Vaikas pakraštyje: kuo atstūmimas skiriasi nuo patyčių ir ką galima daryti su struktūra
- Klasės valanda, kuri nėra mokytojo kalba: pokalbio formos, kurios veikia
- Kada bendras darbas jungia klasę, o kada tik sustiprina esamas grupeles
- Tėvai kaip klasės dalis: ką verta pradėti nuo pirmo susirinkimo
Kaip dirbame
Šioje temoje daugiausia dirbu su tuo, ko nesimato iš mokytojo stalo. Naudoju sociometriją — per keliolika minučių salėje pamatome ryšių struktūrą, ir tą patį būdą jūs paskui galite panaudoti savo klasėje. Dažniausiai tai būna stipriausia diena.
Esu psichodramos terapeutas, todėl situacijų neaprašinėjame — jas pastatome. Kai mokytojas atsistoja į to vaiko vietą, kuris kaskart lieka paskutinis, apie klasę jis sužino daugiau nei iš bet kurio aprašo.
Darome greituosius situacijos įvertinimus: kur jūsų mokykla stipri, o kur viskas laikosi tik ant kelių žmonių geros valios. Toliau einame per jūsų pačių atsineštas istorijas ir klausimus.
Grupelėse dirbame nedaug — tik ten, kur be to neapsieisime. Daugiau laiko skiriu konkretiems pavyzdžiams ir tam, kad diena būtų gyva.
Kam tinka ir kam netinka
Tinka mokyklai, kuri nusprendė, kad klasių bendruomenė nėra vien auklėtojo reikalas. Kai tuo užsiima tik auklėtojas, o dalykininkai eina pro šalį, rezultatas laikosi lygiai iki pertraukos.
Tinka ir tada, kai artėja klasių komplektavimas, sujungimas ar naujų vaikų banga — tada grupė kuriasi iš naujo, ir tai galima padaryti sąmoningai.
Netinka, jei tikimasi vienos veiklos, kuri klasę „suvienys“. Tokių veiklų yra daug ir jos naudingos, bet jos veikia tik ant paruoštos dirvos. Be jos lieka smagi pertrauka ir nieko daugiau.
Netinka ir tada, kai klasėje jau vyksta konkreti sunki situacija — patyčios, konfliktas su tėvais, krizė. Tada pirmiausia reikia spręsti ją, o bendruomenės klausimą imti po to.
Dažniausias klausimas, kurį man užduoda
„O ką daryti su vaiku, kurio klasė tiesiog nepriima?“
Toks vaikas būna beveik kiekvienoje mokykloje, ir klausimas dažniausiai užduodamas su nuovargiu — jau bandyta kalbėtis su visais, jau prašyta, jau paaiškinta.
Būtent čia ir yra bėda. Priimti neįmanoma įsakyti. Kiekvienas prašymas „būkite geresni jam“ klasei pasako tik viena: su juo kažkas negerai, o mums liepiama kęsti. Po tokio pokalbio jo padėtis dažniausiai pablogėja.
Todėl seminare žiūrime ne į vaikų nuostatas, o į struktūrą: kas su kuo sėdi, kas su kuo dirba, kokią funkciją klasėje tas vaikas turi ir ar apskritai turi. Nuostatos keičiasi paskutinės — po to, kai pasikeičia bendra veikla. Tai lėčiau nei pokalbis, bet tai vienintelis kelias, kuris laikosi.