Klasėje kas nors pajuokauja
Visi juokiasi. Juokiasi ir tas, apie kurį juokaujama — tik puse sekundės vėliau ir šiek tiek kitaip.
Niekas to nepastebi. Ir pajuokavęs tikrai nenorėjo nieko blogo. Jeigu paklaustum, jis nuoširdžiai atsakytų: čia gi juokas.
Iš vidaus beveik visada taip ir atrodo. Savo žodį girdime tokį, kokį norėjome pasakyti. Kaip jis nuskambėjo iš kitos pusės, nesimato savaime — tam reikia atskiro veiksmo, kurio niekas nedaro, nes niekas nemokė.
Ne apie tai, kad reikia būti geriems.
Ką vaikai išsineša
Supras, kad empatija yra veiksmas, o ne jausmas. Sustoti ir trumpam pažiūrėti iš kitos vietos. Tai galima padaryti net tada, kai kitas žmogus tau visai nepatinka — ir kaip tik tada iš to būna daugiausia naudos.
Pastebės ženklus, kurių anksčiau nematė. Tą pusės sekundės vėlavimą, per greitą „man vienodai“, staiga nutilusį pokalbį. Klasėje šito mokytis netikėtai smagu, ir vaikai pastebi vieni kitus jau tą pačią pamoką.
Skirs „atsiprašau“ nuo „supratau“. Pirmas uždaro temą. Antras ką nors pakeičia.
Išmoks klausyti neruošdami atsakymo. Skamba paprastai; klasėje pasirodo, kad tai daryti sunku beveik visiems, ir kaip tik dėl to pratimas įsimena.
Ir žinos, kad suprasti nereiškia sutikti. Daug vaikų vengia įsiklausyti kaip tik todėl, kad jiems atrodo, jog tada teks nusileisti. Neteks, ir tai pasakau aiškiai.
Apie ką kalbame
Iš šių dalykų renkuosi pagal klasės amžių ir pagal tai, kas šioje klasėje aktualu.
- Kodėl savo žodį girdime kitaip, nei jis nuskamba kitam
- Empatija kaip veiksmas: ką konkrečiai reiškia pažiūrėti iš kitos vietos
- Ženklai, rodantys, kad kitam nejuokinga
- Klausymasis, kai galvoje jau ruošiamas atsakymas
- Suprasti ir sutikti — kodėl tai ne tas pats
- Juokas klasėje: kur riba tarp bendro juoko ir juoko iš kažko
- Empatija telefone: kodėl ekrane ji dingsta pirmiausia
- Kada užjausti sunku ir ką daryti tada
Kam tinka ir kam netinka
Tinka klasėms, kuriose nuolat kartojasi ta pati istorija: kažkas pasakė, kažkas įsižeidė, o visi kiti sako, kad nieko ypatingo nebuvo. Toks pokalbis mokykloje vyksta greičiau, kai visi turi tuos pačius žodžius.
Tinka ir kaip pamatas prieš patyčių temą. Patyčios laikosi ne ant to, kuris tyčiojasi, o ant tų, kurie šalia nieko nepastebi — o pastebėti kaip tik čia ir mokomasi.
Auklėtojui lieka konkrečios frazės, kurias galima priminti klasėje visus metus.
Netinka, jei tikimasi, kad klasė taps draugiška. Pamoka duoda įgūdį pastebėti, o draugiškumas auga iš daugelio dalykų ir gerokai lėčiau.
Netinka ir tada, kai klasėje jau vyksta konkreti patyčių situacija. Kalbėti apie empatiją tokiu metu reiškia netiesiogiai kalbėti apie konkrečius vaikus prie visų — tai gali pakenkti. Tokiu atveju reikia darbo su ta situacija, ir jis derinamas atskirai.