Iš ko viskas prasideda
Vaikas grįžta iš mokyklos, ir nuo pat durų viskas negerai. Kuprinė nulekia į kampą, sesei atšaunama, vakarienės nereikia.
Klausiate, kas nutiko. „Nieko.“ Klausiate dar kartą — „nieko, sakiau.“
Vakare, jau tamsoje, prieš pat miegą, jis staiga pasako vieną sakinį apie tai, kas vyko per pertrauką. Ir viskas atsistoja į savo vietas.
Vaikui buvo pikta, gėda arba baisu. Tik jis to dar nemokėjo pavadinti — todėl parodė elgesiu. Taip daro visi vaikai, ir nemažai suaugusiųjų. Kol jausmui nėra žodžio, jis išeina veiksmu, ir dažniausiai ne ten, kur atsirado.
Ką išsinešate
Ne raginimo daugiau kalbėtis apie jausmus, o kelis dalykus, kurie tinka tikrai virtuvei tikrą trečiadienio vakarą.
Suprasite, kodėl „nurimk“ ir „nieko baisaus“ neveikia. Abu sakiniai pasakomi iš geros valios, o vaikui reiškia vieną: tai, ką jaučiu, yra netinkama. Kitą kartą jis to nerodys — bet jausti nenustos.
Turėsite emocijų žodyną. Kaip jis auga nuo trijų žodžių iki keliolikos ir kodėl tikslesnis žodis iš tikrųjų sumažina jausmo stiprumą.
Skirsite du dalykus, kurie namuose nuolat sumaišomi: jausmą ir elgesį. Priimti galima bet kurį jausmą. Leisti galima ne bet kurį elgesį. Ta riba yra visos temos šerdis.
Turėsite būdų ugdyti empatiją — ne per pamokymą „pagalvok, kaip jaustųsi kitas“, o per tai, kas vaikui iš tikrųjų veikia.
Ir pamatysite savo pačių reakcijas iš šalies. Vaikas mokosi tvarkytis su jausmais pirmiausia žiūrėdamas, ką namuose daro suaugęs, kai pavargęs, susierzinęs arba suklydo.
Apie ką kalbame
Temos, iš kurių renkamės pagal jūsų grupę ir pagal tai, kas iš tikrųjų rūpi. Visos vienu kartu netelpa — ir nereikia.
- Kodėl jausmas, kuriam nėra žodžio, išeina elgesiu
- Emocijų žodynas: kaip jis auga ir kaip jį galima auginti kasdien
- „Neigiamos“ emocijos: kodėl jų nereikia gesinti ir kas nutinka, kai gesiname
- Jausmas ir elgesys — kur eina riba ir kaip ją pasakyti vaikui
- Ką daryti tada, kai emocija jau užvirė ir kalbėtis nebeįmanoma
- Empatija: kaip ji auga ir kodėl pamokymai jos neaugina
- Berniukai ir jausmai: ką namuose girdime ir ko negirdime
- Tėvų pavyzdys: ką vaikas mato, kai suaugusiajam sunku
Kam tinka ir kam netinka
Tinka tėvams, kurių namuose vakarai dažnai prasideda nuo protrūkio, o priežastis paaiškėja tik gerokai vėliau arba nepaaiškėja išvis.
Tinka ir tada, kai patys tėvai sako, kad apie jausmus jų vaikystės namuose nebuvo kalbama, ir dabar nelabai aišku, nuo ko pradėti. Tai labai dažna ir visai ne gėdinga pradžia.
Netinka, jei tikimasi, kad vaikas po to nustos pykti ir liūdėti. Netikslas. Tikslas — kad jis žinotų, kas su juo vyksta, ir turėtų ką su tuo daryti.
Netinka ir tada, kai vaiko būsena tęsiasi ilgai ir ryškiai keičiasi: kai jis nustoja daryti tai, kas anksčiau džiugino, kai užsisklendžia savaitėms, kai kalba apie save labai sunkiai. Tai jau ne emocinio raštingumo klausimas — tada verta kreiptis į mokyklos psichologą arba gydytoją, ir apie tai paskaitoje pasakau tiesiai.
Dažniausias klausimas, kurį man užduoda
„O jei priimsime visus jausmus, ar neišauginsime išlepinto vaiko?“
Šito klausia beveik kiekvienoje salėje, ir klausimas visiškai teisėtas. Už jo slypi reali baimė: kad supratimas be reikalavimų pagimdys žmogų, kuriam viskas leidžiama.
Bet čia ir yra ta vieta, kur du dalykai sumaišomi į vieną. Jausmas ir elgesys nėra tas pats. Vaikui galima leisti pykti — pyktis nėra nusižengimas, jis tiesiog yra. Vaikui negalima leisti trenkti, įžeidinėti ar griauti. Tai du atskiri sakiniai, ir juos galima pasakyti vienu kartu: matau, kad tau labai pikta, ir mušti vis tiek negalima.
Išlepina ne jausmų pripažinimas. Išlepina taisyklių nebuvimas — o jos gali būti tvirtos ir tuo pačiu metu pasakytos ramiai.
Ir yra dar viena pusė, kurią verta žinoti. Vaikai, kurių jausmai namuose buvo nuolat gesinami, dažniausiai neužauga stipresni. Jie tiesiog anksti išmoksta nerodyti — ir vėliau, kai jiems iš tikrųjų prireikia pagalbos, nebeateina jos prašyti.