Iš ko viskas prasideda
Sekmadienio vakaras. Galvoje sąrašas: du atsiskaitymai antradienį, projektas po dviejų savaičių, skaitinys, kurį reikėjo perskaityti dar praėjusią savaitę.
Ir prasideda įprastas dalykas. Pirmiausia padaroma tai, kas lengviausia. Paskui atsiverčiamas telefonas — tik pažiūrėti, kiek dar liko laiko. Po valandos jau aišku, kad sunkiausio šiandien tikrai nebebus.
Tai ne tinginystė. Kai priešais daug dalykų ir neaišku, nuo ko pradėti, galva renkasi tai, kas paprasčiausia. Taip veikia visi žmonės, suaugusieji taip pat.
Ši pamoka apie vieną konkretų dalyką: kaip iš krūvos padaryti eilę.
Ką vaikai išsineša
Ne gražaus plano, kurio užteks trims dienoms, o kelis dalykus, kurie veikia ir tada, kai savaitė nepavyko.
Turės būdą iškelti viską iš galvos į vieną vietą. Kol darbai laikomi galvoje, jie atrodo didesni ir jų atrodo daugiau. Užrašius jų kiekis dažnai pasirodo mažesnis, nei jautėsi.
Skirs skubu nuo svarbu. Tai du skirtingi dalykai, ir beveik visi vakarai pralaimimi todėl, kad daromi tik skubūs.
Mokės pradėti nuo didelio darbo. Ne suplanuoti jį, o pavadinti pirmą žingsnį taip konkrečiai, kad jį būtų galima padaryti per penkias minutes.
Sužinos, kiek iš tikrųjų trunka jų darbai. Beveik visi vertina neteisingai, ir kaip tik dėl to planai griūva. Kartą pasimatavus, planuoti pasidaro daug lengviau.
Ir turės savaitės vaizdą, ne tik dienos. Dauguma mokinių gyvena rytojumi; savaitė pamatoma tik tada, kai jau vėlu.
Apie ką kalbame
Iš šių dalykų renkuosi pagal klasės amžių ir pagal tai, kas šioje klasėje aktualu.
- Kodėl daug darbų iš karto sustabdo, o ne paskatina
- Viskas į vieną vietą: kodėl galva nėra tinkama vieta sąrašui
- Skubu ir svarbu: kaip atskirti per dešimt sekundžių
- Didelis darbas ir pirmas žingsnis, kurį galima padaryti dabar
- Kiek iš tikrųjų trunka: laiko matavimas vietoj spėliojimo
- Savaitės vaizdas ir kaip jį susidėlioti per kelias minutes
- Kas nutinka, kai planas subyra, ir kaip į jį grįžti
- Grupinis darbas: kaip pasidalinti taip, kad nedarytų vienas
Kam tinka ir kam netinka
Tinka klasėms prieš intensyvų laikotarpį: atsiskaitymų mėnesį, projektinių darbų pradžią, egzaminų sesiją. Tada tema iš karto turi kur prilipti.
Tinka ir pereinamaisiais metais, kai savarankiško darbo staiga padaugėja, o niekas nepasako, kaip su tuo tvarkytis.
Naudinga mokyklai tuo, kad visi mokytojai gauna tuos pačius žodžius. Kai skirtingi dalykininkai kalba apie pirmą žingsnį ir savaitės vaizdą vienodai, mokiniams tai pasidaro savaime suprantama, o ne dar vienos pamokos reikalavimas.
Netinka jaunesnėms klasėms, kur savarankiškų darbų dar mažai — ten planavimas lieka teorija.
Netinka ir kaip pagalba mokiniui, kuriam sunku dėl aktyvumo ir dėmesio sutrikimo. Bendros sistemos ten dažnai neveikia, o nesėkmė dar labiau įtikina, kad jis pats kaltas. Reikia specialisto ir pritaikytų priemonių, ir tai pasakau aiškiai.