Perspėjimas: Šis pokalbis yra visiškai anonimiškas ir galbūt net išgalvotas. Bet jei atpažinote save – na, gal tai tik sutapimas? O gal ne? Kas žino!
Scena: Mokytojų kambarys, vėlus vakaras po “Dainų šventės dalyvių” išvykimo. Ant stalo – pustuštis vyno butelis (bet mes to nematėme, oi ne), aplink jį susibūrę keli mokytojai, budintis ir valgyklos darbuotoja.
Formulė Algebrienė (matematikos mokytoja, masažuodama smilkinius): Na, ir kokio velnio mums reikėjo sutikti priimti tuos “dainininkus”? Aš vis dar girdžiu “Oi, aruodai” skambant galvoje!
Sarkastijus Kandžiūnas (istorijos mokytojas, gurkšnodamas iš puodelio kažką, kas tikrai nėra arbata): O ką tu norėjai? Juk mes – svetingiausia mokykla visame mieste! Negi būtume išvarę tuos vargšus pakeleivius? (Apsidairo teatrališkai) Bet rimtai, kas sugalvojo, kad mokykla – tinkama vieta chorams apgyvendinti?
Maisto Davėja (valgyklos darbuotoja, kramtydama pyragaitį): Jūs dar pasiskundžiat? Aš turėjau gaminti trigubai daugiau! Ir dar tie jų “specialūs pageidavimai”. Vienas negali valgyti mėsos, kitas – laktozės, trečias valgo tik tai, kas užaugę mėnulio pilnaties metu!
Chaoso Valdovas (mokyklos ūkvedys, pasišiaušusiais plaukais): O kas turėjo tvarkyti jų “palikimą”? Aš! Radau kankles tualete, o sporto salėje – kažkokią keistą tautinių šokių “mandala” iš konfeti!
Amžina Optimistė (etikos mokytoja, šypsodamasi): Na, bet pagalvokit, kokia tai buvo puiki kultūrinė patirtis! Mes praturtėjome dvasiškai!
(Visi atsisuka į ją su “ar tu rimtai?” žvilgsniais)
Budintis Snaudalis (trindamas akis): Aš net negalėjau snustelėti savo įprastoje vietoje! Visur skambėjo dainos, trinksėjo klumpės. Maniau, kad išprotėsiu.
Formulė Algebrienė: O dar ta direktorės idėja leisti jiems “pamokyti” mūsų mokinius. Įsivaizduojat? Mano algebros pamoka virto liaudies dainų analize! Kiek x reikia, kad išspręstum “Per girią girelę”?
Sarkastijus Kandžiūnas: Bent jau istorijos pamokoje galėjau pritaikyti žinias. Nors nežinau, ar mokiniai dabar nepradės manyti, kad Vytautas Didysis buvo garsus dainininkas…
Maisto Davėja: O aš dabar turiu perteklių cepelinų! Ką man su jais daryti? Statyti cepelinų pilį?
Chaoso Valdovas: Galim panaudoti kaip statybinę medžiagą mokyklos remontui. Bent jau sutaupysim biudžetą.
Amžina Optimistė: Bet pagalvokit, kiek nuostabių prisiminimų sukūrėme! Ir kokia puiki reklama mūsų mokyklai!
Sarkastijus Kandžiūnas (ironiškai): Taip, dabar visi žinos, kad Mokykla Nr. 13 – puiki vieta apsistoti, kai pasiklysti pakeliui į Dainų šventę. Gal pradėkim reklamuotis kaip “Mokykla ir Hostelis 2-in-1”?
Formulė Algebrienė: Na, bent jau viskas baigėsi. Tikiuosi, kitą kartą direktorė du kartus pagalvos prieš sutikdama su tokiomis “kultūrinėmis iniciatyvomis”.
Budintis Snaudalis (žiovaudamas): O aš tikiuosi, kad kitą kartą jie pasiklys kur nors kitur. Gal 14-oje mokykloje?
Maisto Davėja: Na, jei vėl atvyks, bent jau žinosiu, kad reikia paruošti daugiau cepelinų. Ir gal išmoksiu gaminti “dainuojančius kotletus”.
Chaoso valdovas: O aš paruošiu specialų “Dainų šventės dalyvių palikimų tvarkymo rinkinį”. Su dezinfekantu. Daug dezinfekanto.
Amžina optimistė: Žinot, man atrodo, kad mes visi puikiai susitvarkėme su šiuo netikėtumu. Gal net galėtume tai padaryti kasmetine tradicija?
(Visi žiūri į ją tylėdami, kol galiausiai Sarkastijus pratrūksta juoku)
Sarkastijus Kandžiūnas: Optimiste, tu tikrai pateisini savo vardą. Bet žinai ką? Gal tu ir teisi. Jei jau turime kentėti, tai bent linksmai!
(Visi pakelia puodelius/taures)
Visi kartu: Už Mokyklą Nr. 13 – geriausią neplanuotą hostelį mieste!
Pasirašo: Koridorių Šnipas, visada pasirengęs išgirsti tai, ko neturėtų.
P.S. Jei ir jūs turite panašių istorijų iš mokyklos gyvenimo užkulisių, prisijunkite prie mūsų sąmokslo! Rašykite savo pasakojimus ir siųskite juos į paslaptingąją “13-ojo balso” dėžutę, kuri kažkodėl visada atsiranda ten, kur jos mažiausiai tikimasi. Gal net rasite ją savo spintelėje? Kas žino!