Rugpjūčio 22-ąją, kai už langų dar tvyrojo vasariška šiluma, Mokyklos Nr. 13 mokytojų kambaryje pamažu rinkosi pedagogai. Įdegę, dar pilni atostogų įspūdžių, jie tingiai gurkšnojo kavą ir dalijosi vasaros nuotykiais.

"Aš tai Kroatijoje buvau... Vanduo – krištolinis, o kalnai..." – pradėjo geografijos mokytoja, bet jos pasakojimą netikėtai nutraukė fizikos mokytojas:

"O pas mus tai tikras detektyvas vasarą nutiko – Evaldas spėjo ir direktoriumi pabūti, ir psichologu tapti. Kas čia išėjo?"

Mokytojų kambaryje akimirką stojo tyla, kurioje tvyrojo neišsakyti klausimai ir spėlionės. Valytoja Šluostelė, kaip visada, turėjo savo teoriją: "Gal čia skaičius 13 vėl savo magiją parodė – 13 dienų direktoriavo, ir še tau..."

"Na, bent jau psichologas iš jo geras," – įsiterpė chemijos mokytoja, maišydama jau atvėsusią kavą. "Mano klasė po jo vedamos sesijos taip susidraugavo..."

Tačiau ilgai prie šios temos neužsibuvo. Matematikos mokytoja staiga prisiminė, kad reikia aptarti naujus tvarkaraščius, o lietuvių kalbos mokytojai labiau rūpėjo pasidalinti įspūdžiais iš literatūrinio festivalio.

"O mano anūkė..." – pradėjo biologijos mokytoja, ir pokalbis nepastebimai nukrypo į kasdienius rūpesčius, vasaros daržų derlius ir artėjančius mokslo metus. Evaldo istorija liko kabėti ore kaip vienas iš tų mokyklos Nr. 13 paradoksų, prie kurių visi jau priprato.