Antroji pandemijos banga, ir tokia rimta, gąsdinanti. Galime sau sakyti, kad nieko tokio, atlaikysiu. Bet kai matai tiek nerimo aplinkui, tas mirtis ir užsikrėtimus. Neramu darosi. Ir ypatingai vadovams. Šį kartą dėmesį noriu skirti švietimo bendruomenių vadovams.
Mokyklų ir klasių vadovai, klasės seniūnai ir metodinių grupių pirmininkai… Aš Jus vis dar vardinčiau ir vardinčiau. Kaip laikotės, kaip sekasi būti lyderiais ir stipriomis asmenybėmis šiuo laikotarpiu? Sekasi? Ar daugiau tenka vaidinti, kad sekasi? Labai norisi jus paremti. Matote, visur pas mus dabar raktinis žodis yra ‘bendruomenė’. Ir tai yra labai teisingas žodis. Aš labai norėčiau, kad mokyklose ir klasėse atsirastų stiprios bendruomenės, kad vis daugiau sprendimų ir darbų padarytų ne atskiri žmonės, o jų grupės. Ir štai atėjo karantinas.
Stiprūs išbandymai. Verslams, šalims, taip pat ir mokykloms. Ir šeimoms. Turiu ir jų nepamiršti, svarbiausių mažųjų bendruomenių. Stiprūs išbandymai reikalauja stiprių žmonių ar bent stiprių sprendimų. Reikia lyderių. O kas, jeigu kaip tik šiuo metu, kai mokykla, klasė ar šeima laukia iš manęs, kaip lyderio, stiprios veiklos ir vedimo, paramos ir palaikymo, bet realiai aš esu “sugriuvęs”? Gal Jūs to ir nepastebėsite, bet realiai aš esu išbalansuotas, nerimaujantis ir jėgas išbarstęs mokyklos direktorius, klasės vadovas ar seniūnas. Ir nuoširdžiai, neturiu jėgų vesti kolektyvo, įkvėpti darbams, palaikyti, skatinti išbandyti naujoves. Neturiu jėgų. O gal net ir labai nenoriu. Ar priimsite mane, tokį, ar suprasite?
Vadovai ir lyderiai gali iš šalies atrodyti stiprūs ir pasitikintys savimi, bet viduje – nėra energijos, to užsidegimo. Susipažinkite su terminu “pandemijos nuovargis“. Gal taip sau jūs ir nevadinsite būsenos, bet žvilgterkite, ar nepadaugėjo taip vadinamų emocinių incidentų, susijusių su pakilusiu stresu. Tiesiog dėl smulkmenų pasiunti arba pasiduodi. Kartais kyla toks jausmas, kad smegenys yra kaip rūke. Kažkoks tuštumo jausmas, beprasmybė, didelis klausimas “kodėl aš turiu stengtis?”. Vadovai jau dabar nesibaigus metams sako, kad 2020-ieji buvo daugiau nei sunkūs. Tai yra metai, kai atrodo, lyg kažko labai daug netekai. Ir dar viskas nesibaigė.
Sėdi klasės vadovas, reiktų parašyti vaikams laišką, gal pravesti klasės valandėlę, bet rankos nekyla. Vaikšto kabinete mokyklos vadovas, reiktų priminti iki Naujųjų metų užpildyti anketas, bet apima toks paralyžius. Gal tai tik akimirka, bet labai pasijaučia. Klasės seniūnas gavo žinutę nuo vadovo apsiklausti savo bendraklasius dėl kylančių problemų prisijungti prie pamokų. Ir nenori rašyti savo klasiokams. Nenori, ir net negali paaiškinti. Ir tik viena mintis kyla: “GREIČIAU VISKAS TEGUL BAIGIASI!”.
Ką darome? Jūsų greitai niekas nepakeis. Ir beje, Jūs net ir tokie galite būti geri vadovai ir seniūnai. Pasitarkime, kaip elgtis šioje situacijoje.
Pavasarį mums padėjo… pavasaris. Ir didelė mobilizacija. Vasarą greičiausiai nepakako kokybiškų poilsio akimirkų atsistatyti. Na, o šis ruduo ir atėjusi žiema mato mus tokius išbalansuotus ir netekusius resursų. Turime kitaip pasižiūrėti į save ir savo psichologinį atsparumą. Taigi, pavasarį mus palaikė didesnis emocinis sujaudinimas ir hormonai. Dabar taip nebus. Dabar ieškokime kitose vietose atramos. Ir štai Jums idėjos.
Jūsų asmeninė ir giminės istorija
O taip, atsisėskite, pagalvokite ir prisiminkite – Jūsų genuose ir giminės istorijoje yra pavyzdžių, kurie gali Jums priminti, kad net prie didžiausių audrų yra žmonių, išsaugojusių veidą, pokalbį, meilę ir tikėjimą. Ir neturi aiškaus paaiškinimo, kaip tie mano giminės žmonės tai padarė, nes psichologų jie neturėjo. Tiesiog kėlėsi, buvo ir darė. Ir šis žinojimas yra jūsų vidinis stuburas. Pabandykite mintyse pakalbėti su tais žmonėmis, kurių bent jau simbolinis buvimas šalia Jums padovanos jei ne jėgų, tai bent vidinės ramybės.
Nuoširdūs pokalbiai su … savimi
Koks keistas ir koks jaukus pagalbininkas gali būti dienoraščio įrašai. Klauskite, rėkite, abejokite, sakykite, liepkite. Bet tik nekaltinkite ir neplakite. Tegul dienoraštis Jums padeda mintis po minties pamatyti visą savo situacijos vaizdą. Pamatysite, tai gali tapti Jūsų geru draugu.
Soliteris ir kiti naudingi-nenaudingi dalykėliai
Taip jau mūsų smegenys sukonstruotos, kad vis reikia kažką veikti. Net kai jėgų nėra. Va pažiūrėkite į vieną tyrimą. Wilson ir kt. (2014) savo straipsnyje “Iššūkiai nieko neveikiančioms smegenims” (“Challenges of the Disengaged Mind”) pastebėjo, kad žmonėms net keliolika minučių yra sunku nieko neveikti. Jau geriau daryti kokią nesąmonę, kad ir sau taikyti elektrošoką, nei tiesiog pabūti ramiai su savo mintimis.
Oh, kokie mes visgi neramūs. Na ir gerai. Tada tiesiog leiskime sau veikti kad ir ne tokius svarbius dalykus. Junkite kompiuterinius žaidimus, pieškite su tušinuku, spręskite kryžiažodžius. O tada kiek aprimę, jau galite ir strateginiais klausimais užsiimti. Kartais net Soliteris bus svarbiau nei planuojamas susirinkimas. Bet tokiu atveju Jūs tą susirinkimą padarysite greitai ir neskausmingai, nes gi Soliteris laukia.
Kas skubu, o kas svarbu
Kaip lengva pasimesti, ką dabar daryti. Stresas rėkia, padaryk pirmiausia tai, kas skubu. Tada atsipalaiduosi, galėsi grįžti prie svarbių darbelių. O čia slepiasi ir gera idėja. O kas, jeigu leisite skubius darbelius padaryti šį kartą šiaip sau, bet sėsti kiekvieną rytą prie svarbių darbelių ir dokumentų. Jie reikalauja susikaupti ir nebėgti. Pavyzdžiui, perskaityti knygą. Neskubu, bet svarbu. Pabandykite, pamatysite, toji knyga Jus sulėtins. Kad ir paruošti projektą vasaros stovykloms. Neskubu, bet svarbu. Toji vasaros atmosfera Jums duos ir lėtesnės veiklos, ramesnio požiūrio. Galiausiai Jūsų planuojama nauja svetainė, youtube kanalas klasei, straipsnis …. Pabandykite.
Vadovai gali jaustis blogai
Ir tai galima pasakyti savo bendruomenei. Ne dėl to, kad pasiduodate, bet dėl to, kad žinotų nariai, kad nesate supervyras ar supermoteris. Bet ir tokia ar toks galite toliau vesti ir organizuoti veiklą. Čia suveikia du mechanizmai – grupė nelaukia iš jūsų nuolatinio stipraus vadovavimo. O labiausiai – sau lengviau atleisite sulėtėjimą, klaidas ir silpnumo akimirkas. Čia tinka toks vizualus posakis: eik link tikslo, o jei negali, tai šliaužk, o jei ir tai negali, bent jau žiūrėk į tikslą. Atsigausi, nueisi.
Nepamirškite, jūs tapote vadovu ar seniūnu ne dėl to, kad esate tobulas, bet dėl to, kad esate pakankamai geras šiai pozicijai. Ir nepamirškite, tai yra puiki proga mums dar labiau suartėti – pasakykite, kad šį kartą itin reikia kolektyvo ar klasės pagalbos, viena ar vienas esate nepajėgus įveikti. Beje, gal Jūs buvote stiprus ir nuolat besirūpinantis vadovas. Atsargiai, toks stilius Jūsų kolektyvui daugiau padovanoja pasyvumą ir išmoktą bejėgiškumą. Būtent Jūsų prisipažinimas dėl resursų stokos kaip tik gali pažadinti iš to letargo “ah, vadovas viską padarys”.
Žmonės išgyvena, ar išgyvens jūsų smegenys?
Kas lėktuve pirmiausia turi užsidėti deguonies kaukę avarinių situacijų metu? Taip, mama ir tėtis. Tada tik vaikai. Jei blogai Jums ir blogai kolegai, Jūs imsitės pirmiausiai apraminti save. Be kaltės jausmo. O tada prieisite prie kolegos ir pasakysite, “leisk paremti ar padėti, nes dabar turiu resursų”. Taip, paslėpta žinutė yra tokia – “ne kartą turėsi rasti laiko būti, išbūti ir padėti sau, bet nepamiršk, esu šalia”.
Ir einame kartais tiesiog susisukti į dekį, atsigulti ir … giliai kvėpuojant liūdėti. Praeina akimirka, pats sau padėkoji, kad leidai pabūti silpnu šias akimirkas. Atraskite, – silpnumo akimirkos gali būti jūsų, kaip žmogaus, stiprybė. Leiskite smegenims epizodiškai pasiduoti. Kūnas pakels.
O dabar galime eiti toliau. Pala, ką ten reikia padaryti, nes dabar galiu. Gruodžio, sausio ar vasario uždaviniai…
Minčių pasisemti padėjo ir M. Wedell-Wedellsborg. HR. 2020.12.15