Pirmas dalykas, kuris labiausiai mane domina – ar apskritai kolektyvai yra pajėgūs susitikę kalbėti, vertinti tarpusavio santykius, toliau – priimti sutarimus, galiausiai – laikytis sutarimų. Tada tik yra kitas aspektas – mokymasis turėti kitokius santykius, nei anksčiau buvo įprasta. Tarkime, mes sutarėme, kad bendrausime Messenger programa, o kai kurios mokytojos ar auklėtojos toliau iš principo vengia šio naujo sutarimo. Tik pasako “ai, praneškite man asmeniškai, jei kas svarbaus…”. Viskas, nuo pat pradžios griūna bandymas susikurti bendrą vietą, kur visi ir visos susitinka. Jeigu jau pradedame atvirauti, visada klausimas, ar tik keli atvirai pasakys, ar visi bendruomenės nariai gali save išreikšti. Galiausiai – ar visas temas nagrinėjame. Nes kai kurios sugeba “pasislėpti”.
—
Šiandien keliaujame į Kauną. Turėjau progos su ugdymo įstaigos kolektyvu nagrinėti jautrią ir svarbią temą – mikroklimatas. Pasižiūrėjome, kaip ir kas ten yra, kaip galima tobulinti.
Bet va po renginio tai išėjau turėdamas visokių minčių. Su šiuo kolektyvu viskas yra tvarkoj. Kaip ir kiekviename, visko pasitaiko, nes viskas lengvai gaunasi, kaip norėtųsi. Bet va štai kokios kilo mintys:
– ar iš viso galima pagerinti kolektyvų mikroklimatą. Esu vedęs jau tiek gausių susitikimų, bet turiu jausmą, ar dėl savo kompetencijų trūkumo, ar dėl temos sudėtingumo teišeina prie klausimų prieiti. Po kokių metų-dviejų paklausi kolektyvo, kas pasikeitė? Neretai atsakymas būna paprastas – “nieko”.
O tada vėl iš naujo galvoju, kaip reikėtų šią temą pateikti kolektyvams, kokius metodus taikyti. Ir šiandien atvykau su visais atnaujinimais ir visais pagerinimais. Bet paskui sau pradėjau sakyti tokią labiau palaikančią mintį:
– pokyčiai santykiuose yra galimi tik labai lėtai. Ir tam pats pradėjau save ruošti. Kolektyvams reikia ne pokyčių, kuriuos aš atnešiu, bet pastiprinimo, kad patys gali išsispręsti problemas, jeigu jos kyla.
Dėl šios priežasties pradėjau dabar kolektyvuose daugiausia siekti vieno tikslo – paskatinti galėti kalbėti. Visi žodžiai dera. Manau, didžiausi pokyčiai yra galimi tik tada, kai galima tikrai atvirai kalbėti. O va atvirumo kaip tik, atrandu, trūksta.
Na ir po šios dienos išeinu pavargęs ir vėl susimąstęs – o kaip vis efektyviau prieiti prie vidinės komunikacijos temos? Noriu vėl, noriu daugiau nagrinėti. Pasižiūrėsime, kaip gausis.