"Ugnis dega, bet niekas nemato dūmų”

Rugpjūčio 30-oji, šeštadienio naktis. Kvartaliukas miega, bet ne visi jo gyventojai. Kai vaikai sapnuoja paskutines vasaros naktis, kai langai tamsūs ir gatvės tylios, suaugusiųjų mintys skraido neramiai. Šiandien - trys išpažintys iš trijų skirtingų pasaulių, kuriuos dienos metu slepia šypsenos, rutina ir "viskas gerai" atsakymai.

FAUSTA, 2:34 nakties

Bendrabučio kambaryje, prie mažo staliuko

Rašau ant popieriaus, nes telefone baigiasi baterija, o įkroviklis sugedo. Dar vienas dalykas, kurio negaliu nusipirkti.

Šiandien Smiltė paklausė, kodėl mes negyvename tokiame gražiame name kaip Petraičiai. Kaip jai paaiškinti, kad mama "dirba" socialiniuose tinkluose, bet iš tiesų prašo pinigų iš svetimų žmonių? Kad mūsų "puikus gyvenimas" Instagram'e yra vien fasadas?

Šį mėnesį gavau 340 eurų. Nuoma - 280, maistas - 80, vaistai Smiltei nuo alergijos - 45. Matematika paprasta. Trūksta 65 eurų. Vėl.

Vakar Jonas (Petraičių) parašė žinutę. Siūlo "padėti finansiškai". Žinau, ko jis nori mainais. Keturių metų dukros mama neturėtų apie tai net galvoti. Bet kai žiūri į tuščią šaldytuvą...

Smiltė mano, kad aš esu sėkminga. Kad visi tie žmonės, kurie seka mane internete, yra mano draugai. Ji nežino, kad kartais verkiu tualete, kol ji žiūri multikus. Kad jos tėtis neatsiuntė nė cento jau pusę metų. Kad kartais valgau tik duoną, kad jai užtektų pieno.

Poryt bus rugsėjis. Smiltė eis į darželį. Aš turėsiu surasti tikrą darbą. Bet kas mane priims su nepilnu išsilavinimu ir keturių metų vaiku? Kas supras, kad aš ne tinginė, tiesiog mano gyvenimas iširo, kai buvau dar vaikas pati?

Gal Jonas turi teisę. Gal tai vienintelis būdas išgyventi. Tik... kaip paskui žiūrėsiu į save veidrodyje? Kaip žiūrėsiu į Smiltę?

Ugnis dega, bet niekas nemato dūmų.

INDRĖ, 3:17 nakties

Modernaus namo miegamajame, Jonas miega šalia

Jis sakė dirbs iki vėlumos. Grįžo 1:30. Kvepia ne darbu.

Žiūriu į jį ir galvoju, kada viskas pasikeitė. Kada "mūsų" tapo "mano ir jo atskirai"? Kada prestižas tapo svarbiau nei meilė?

Šiandien montavau vaizdo įrašą apie "tobulą šeimos rytą". Dvyniai pusryčiauja, Jonas skaito laikraštį, aš ruošiu smoothie. Tobula namų šeimininkė, sėkmingo verslo vyro žmona. 47 tūkstančiai peržiūrų per dieną.

Niekas nematė, kas vyko po kameros išjungimo. Jono telefono ekranas užsidegė - "Fau" rašė žinutę. Fau. Fausta. Ta jauna mama iš bendrabučio, kuri visada atrodo išsigandusi.

Aš ne akla. Matau jo žvilgsnius, kai ji praeina pro mūsų namus. Matau, kaip jis staiga ėmė "padėti" vienišoms mamoms Kvartaliuke. Matau kredito kortelės išrašus - pinigai išleidžiami ne mūsų šeimai.

Dvyniai Lukas ir Liepa jau kalba mokykloje, kad tėtis retai būna namuose. Mokytoja klausdavo, ar namuose viskas gerai. Aš šypsojausi ir sakiau, kad Jonas labai užsiėmęs darbu.

Darbu. Ha.

Galiu palikti jį. Turiu savo pajamas iš socialinių tinklų, galiu išlaikyti vaikus. Bet tada... tada bus per daug akivaizdu. Visi žinos. Mano sekėjai žinos. "Tobula šeima" subyrės viešai.

O gal aš per daug įsivaizduoju? Gal tai tik mano nesaugumas? Bet kodėl tada jis ištrina žinutes? Kodėl keičia slaptažodžius? Kodėl atstumiamas, kai bandau prisiliesti?

Rytoj vėl filmuosiu "mūsų" laimingą šeimą. Rodysiu, kaip mylime vieni kitus. O po kameros...

Po kameros vėl būsiu viena savo auksiniame narvelyje.

IRENA, 4:42 nakties

Sovietinio daugiabučio virtuvėje, pro langą žiūri į Kvartaliuką

Viktoras vėl negrįžo namo. Ar geriau, kad negrįžo? Vaikai miega ramiai, kai jo nėra.

Robertas (17) šiandien klausė, ar galime pasikviesti psichologą "tėčiui". Kaip paaiškinti sūnui, kad tėtis jau seniai nėra tėtis, o tik žmogus, kuris kartais ateina namų išgerti?

Kamilė (13) mokykloje paklausė draugės, ar jos tėtis irgi mušasi su mama. Mokytoja paskambino. Aš sakiau, kad viskas gerai. Kad vaikai tiesiog "perdeda".

Bet naktimis, kai sėdžiu šitoje virtuvėje ir žiūriu į kitus Kvartaliuko namus, matau, kaip atrodo normalūs šeimos vakarai. Ten žiburiai šviečia šiltai, žmonės kalba, vaikai žaidžia. O čia... čia tik tyla ir baimė, kada grįš.

Dirbu slaugytoja naktinėse pamainose ne tik dėl pinigų. Dirbu, kad išvengčiau jo. Bet vaikai lieka vieni su juo. Robertas jau beveik suaugęs, jis saugo jaunesniuosius. Bet ar vaikas turėtų būti tėvas savo jaunesniems broliams ir seserims?

Žinau, ką kalba kaimynai. "Kodėl ji jo nepalieka?" "Kodėl toleruoja?" Jie nežino, kad neturiu kur eiti. Kad jis grasina atimti vaikus. Kad bijau, jog be manęs jis visai pamėš kurti jiems pragarą.

Kartais galvoju apie tas mamas Kvartaliuke - Faustą, Dianą, Saulę. Jos augina vaikus vienos, bet jų namuose nėra šio nuolatinio baimės kvapo. Gal būti vienišai mama geriau nei būti ištekėjusiai už žmogaus, kuris tavęs nebeaurinti?

Bet aš 49-erių. Kur dingsiu su trimis vaikais? Ką darysiu? Kaip išgyvensi?

Pro langą matau, kaip prie Petraičių namo sustoja taksi. Išlipa vyras. Ne Jonas. Kažkas kitas. Matyt, ne aš viena šiandien nemiegu ir ne man vienai gyvenimas susiro į gabalus.

Kvartaliuke daug sekretų. Daug tik naktį išdrįstamų tiesų.

Rytoj vėl bus diena. Ir vėl apsimesiu, kad viskas gerai.

Trys moterys, trys namai, trys skirtingi skausmai. Vienija juos tik tai, kad rytoj, kai saulė patekės ir Kvartaliukas pabaus, jos vėl užsidės savo šypsenas ir toliau grįs savo vaidmenis. Nes vaikai neturi matyti mamų ašarų. Nes kaimynai neturi žinoti tiesos. Nes kartais vienintelis būdas išgyventi - tai apsimesti, kad gyveni.

Naktys Kvartaliuke slepia ne tik miegančius vaikus, bet ir nemiegančių mamų širdis, kurios vis dar mušasi, nors kartais norėtųsi, kad sustotų.