„Tylos kampų reglamentas“

[VIETA: Mokykla Nr. 13, Direktorės kabinetas] [LAIKAS: Gruodžio 4 d., 10:30 val., per ilgąją pertrauką] [DALYVIAI: Direktorė Gintarė Auklėtienė, Pavaduotoja Griežtutė Taisyklienė, Evaldas Mopsis]

Kabineto ore tvyrojo pavojingas mišinys: kava, mandarinų žievelės ir spausdintuvo dažų kvapas. Ant direktorės stalo gulėjo ne šiaip dokumentas, o tikras biurokratinis statinys – bent 15 puslapių segtuvas, pavadintas „Neformaliojo ugdymo erdvių (Tylos kampų) eksploatavimo ir higienos normų aprašas“.

Direktorė Gintarė Auklėtienė sėdėjo atsilošusi kėdėje, užsimerkusi ir masažuodama smilkinius. Ji atrodė kaip žmogus, kuris ką tik suprato, kad iki atostogų liko dar trys savaitės, o energijos baterija rodo 3 proc. Priešais ją, tiesi kaip styga, stovėjo Pavaduotoja Griežtutė Taisyklienė, laikydama rašiklį taip, lyg tai būtų dirigento lazdelė ar ginklas.

„Gintare, tai negali tęstis,“ – Griežtutės balsas buvo ramus, bet toks aštrus, kad juo būtų galima pjaustyti popierių. „Vakar per trečią pertrauką radau du vienuoliktokus, miegančius ant sėdmaišių po laiptais. MIEGANČIUS. Su pagalvėmis, atsineštomis iš namų! Tai mokykla, o ne viešbutis.“

Gintarė atsimerkė, bandydama suformuoti diplomatišką šypseną, kuri gavosi labiau kaip grimasa. „Griežtute, mes patys skatiname emocinį raštingumą. Mokiniai patiria stresą. Jei jie susikūrė saugią erdvę atsipūsti, gal neturėtume to... biurokratizuoti?“

„Biurokratizuoti?“ – Griežtutė atvertė segtuvą. „Aš tai vadinu struktūrizavimu. Štai, žiūrėk. Punktas 4.2: „Tylos kampo užimtumas negali viršyti 15 minučių vienam asmeniui.“ Punktas 4.3: „Draudžiama skleisti knarkimo garsus, viršijančius 20 decibelų.“ Ir svarbiausia – rezervacijos sistema. Sukūriau „Excel“ lentelę. Mokiniai turės registruotis pas budėtoją prieš dieną.“

Į kabinetą tyliai įslinko Evaldas Mopsis. Jis nešėsi tris puodelius kavos, nes intuicija (ir profesinė patirtis) kuždėjo, kad čia reikės raminamųjų.

„Kolegos,“ – tarė Mopsis, statydamas puodelius ant stalo. „Ar aš teisingai girdėjau žodį „Excel“ tame pačiame sakinyje su „poilsis“? Tai psichologinis oksimoronas.“

„Tai tvarka, Evaldai,“ – atkirto Griežtutė, nepriimdama kavos. „Be taisyklių tie „kampai“ taps chaosu. Vakar 8B klasė ten valgė picą. Picą! Ant pagalvių! Higienos normos verkia kamputyje.“

Gintarė staiga atsistojo ir priėjo prie lango. Lauke lijo šlapdriba – pilka, niūri, begalinė. „Žinot...“ – jos balsas staiga suvirpėjo, prarasdamas tą tvirtą „aš viską kontroliuoju“ toną. „Vakar aš pati norėjau ten atsigulti. Tame kampe po laiptais. Tiesiog dešimčiai minučių užsimerkti ir negirdėti jokių skambučių, jokių ministerijos raštų, jokių skundų. Aš jiems pavydžiu, Griežtute. Jie bent jau drįsta ilsėtis.“

Kabinate stojo tyla. Griežtutė lėtai nuleido segtuvą. Jos veide, paprastai griežtame kaip liniuotė, šmėstelėjo kažkas žmogiško. Ji žvilgtelėjo į Mopsį, tada į pavargusią direktorės nugarą.

„Na...“ – Griežtutė atsikrenkštė. „Galbūt registracija prieš dieną yra perteklinė. Bet picos valgymą aš vis tiek uždrausiu. Ir... galime įrengti vieną kampą mokytojų kambaryje? Tik su sąlyga, kad niekas ten nepaliks neplautų puodelių.“

Mopsis nusišypsojo į savo ūsą. „Manau, tai puikus kompromisas. Punktas 1: Leidžiama būti pavargusiam. Punktas 2: Negalima trupinti ant sėdmaišių.“

Gintarė atsisuko. Jos akyse vis dar buvo nuovargis, bet jau be nevilties. Griežtutė paėmė kavos puodelį ir, išsitraukusi raudoną tušinuką, pradėjo braukyti savo pačios sukurtą reglamentą. Tylos kampai liko legalūs, bent jau kol kas.