Skyrybų anatomija. Kaip išsiskirti be karo?

[VIETA: Psichodramos Arbatinė] [LAIKAS: Lapkričio pradžia, 2025 m., vėlyvas popietis] [DALYVIAI: Mopsis, Vupekas, Kalis, Panka, Jonas Petraitis]

Arbatinėje buvo neįprastai tylu šį vėlų lapkričio popietės metą. Pro langus matėsi anksti besileidžianti tamsa, o medžių šakos, dabar plikos ir juodos, braižė keistus piešinius pilkame danguje. Kalis tyliai paruošė ypatingą arbatos mišinį – cinamono, kardamono, juodųjų pipirų ir mėtų derinį, kurį pats pavadino "Gilaus apmąstymo" arbata. Mopsis sėdėjo susimąstęs, sukiodamas arbatos puodelį rankose, kol pagaliau prabilo, žvelgdamas į įeinantį Joną Petraitį.

Mopsis [tyliu, susirūpinusiu balsu]: Kaip laikaisi, Jonai? Džiaugiuosi, kad atėjai. Pastaruoju metu matau vis daugiau tėvų iš Kvartaliuko mūsų Arbatinėje.

Jonas [nusiimdamas paltą, sunerimęs]: Sunku, Evaldai. Žinai, šitą situaciją su Indre bandome spręsti jau trečią mėnesį. Diana padeda, bet... kartais atrodo, kad kuo toliau, tuo sudėtingiau. Dvyniai – Lukas ir Liepa – jaučiasi įstrigę tarp mūsų.

Mopsis: Todėl ir norėjau apie tai pakalbėti šiandien. Kaip psichologas, nuolat susiduriu su vaikais, kurie išgyvena tėvų skyrybas, bet kaip žmogus... žinau, kad tai nepaprastai sudėtinga ir suaugusiems.

Vupekas [įeidamas į kambarį su stora knyga rankoje]: Mopsi, ar tu vėl pradedi gilias diskusijas be manęs? Statistika rodo, kad 40-50% santuokų Vakarų pasaulyje baigiasi skyrybomis, ir tai yra vienas didžiausių streso šaltinių žmogaus gyvenime, prilygstantis artimo žmogaus netekčiai ar sunkiai ligai.

Mopsis [gūžteli pečiais]: Vupekai, kaip visada, statistika ir skaičiai. Bet šiandien kalbame apie tikrus žmones. Jonas čia, ir jis išgyvena skyrybas su Indre. Kaip galime padėti jiems išsiskirti... na, neskausmingai?

Vupekas [prisėsdamas, rimtai]: Neskausmingų skyrybų nebūna, Mopsi. Neurobiologiškai kalbant, skyrybos aktyvuoja tuos pačius smegenų regionus kaip ir fizinis skausmas. Prisirišimo nutraukimas sukelia tikrą neurocheminį stresą – mažėja oksitocino, serotonino lygiai, didėja kortizolio kiekis. Biologiškai mums tiesiog sunku atsisveikinti.

Jonas [atsidūsta]: Tai paaiškina, kodėl jaučiuosi tarsi kas būtų fiziškai trenkęs. Kartais net fiziškai skauda.

Kalis [pilstydamas arbatą]: Šv. Augustinas dar IV amžiuje rašė, kad „du žmonės, kurie buvo suaugę į vieną, atsiskirdami jaučia, lyg būtų plėšiami pusiau.“ Rytų išmintis sako, kad ryšiai – net ir nutrūkę – niekada visiškai neišnyksta, tik keičia formą. [Padeda arbatos puodelį prieš Joną] Gal todėl senovės japonai turėjo skyrybų paprotį, vadinamą „mikudari-han“– tai buvo simbolinis atsiskyrimo raštas, o kai kur pasakojama, jog sutuoktiniai paskutinį kartą gerdavo sake iš to paties indo, tarsi atsisveikindami su tuo, kas buvo tarp jų gyva.

Mopsis [linkčioja]: O ką mes šiandien žinome apie tai, kaip vyksta "geros" skyrybos? Iš savo patirties galiu pasakyti, kad dažnai susikoncentruojame į dokumentus, turtą, o pamirštame emocinę pusę.

Vupekas: Teisingai, Mopsi. Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad emocinės skyrybos ir teisinės skyrybos yra du skirtingi procesai, ir emocinis procesas dažnai užtrunka žymiai ilgiau. Dr. Bruce Fisher aprašė 19 žingsnių modelį, pagal kurį žmonės išgyvena skyrybas emociniu lygmeniu, pradedant nuo neigimo ir baigiant nauju aš-konceptu.

Jonas [susimąstęs]: Atrodo, kad mes su Indre esame skirtingose stadijose. Aš jau susitaikiau, kad mūsų santykiai baigėsi, o ji, rodos, vis dar pyksta. Kartais man atrodo, kad ji specialiai naudoja dvynius kaip ginklą prieš mane...

Mopsis [atsargiai]: Skirtingos stadijos – tai viena didžiausių kliūčių "taikioms" skyryboms. Vienas jau eina pirmyn, o kitas dar jaučiasi išduotas. Ar bandėte į tai pažvelgti kaip į bendradarbiavimą, net jei ir sunkų?

Vupekas: Čia svarbūs atsiskyrimo-individuacijos procesai. Daugybė tyrimų, įskaitant dr. Hetherington ir dr. Kelly darbus, rodo, kad tėvai, kurie sugeba atsieti partneriškus santykius nuo tėvystės santykių, geriausiai padeda savo vaikams prisitaikyti. Vaikui reikia abiejų tėvų, net jei jie nebėra kartu.

Kalis [ramiai maišydamas arbatą]: 1990-aisiais Japonijoje buvo populiari skyrybų ceremonija, kur pora kartu sudaužydavo savo vestuvių žiedus. Simbolinis veiksmas, pripažįstant tai, kas buvo, ir tai, kas keičiasi... [trumpai nutyla] Visos kultūros pripažįsta, kad netekčiai reikia ritualo.

Mopsis [prie Jono]: Ar bandėte su Indre aptarti, kaip konkrečiai bendradarbiausite dėl vaikų? Ne tik padalinti laiką, bet ir sukurti bendrą viziją, kaip juos auginsite toliau?

Jonas [liūdnai]: Bandėme, bet dažnai baigiasi barniais. Lukas ir Liepa reaguoja skirtingai – Lukas tapo agresyvus, Liepa – tylesnė nei įprastai. Jaučiu, kad darau jiems žalą, nors ir bandau elgtis teisingai.

Į Arbatinę įsiveržia Panka, nešina didele kompiuterio klaviatūra ir keliais raštinės aplankais, kuriuos vos išlaiko rankose.

Panka [pasitaisydama akinius ant nosies galiuko]: Tik nesakykite, kad vėl pradedate be manęs! Gavau pranešimą iš Dianos, kad čia kalbama apie skyrybas. Turiu paruošusi PILNĄ protokolą "Kaip išsiskirti ir nesugriauti vaikų gyvenimo", 47 punktai, 12 priedų ir specialus priedas tėvams, kurie išeina pas kitą partnerę! [žvilgteli į Joną, susigėsta] Ai, atsiprašau... Nežinojau, kad čia Jonas.

Mopsis [ramiai]: Panka, kaip visada, punktuali ir organizuota. Mes kalbame apie tai, kaip išsiskirti "be karo", kai yra vaikų. Jonui tai aktualu.

Panka [atsidusdama, priverčia save kalbėti ramiau]: Taip... Mano sesuo irgi neseniai išsiskyrė. Viskas pradėjo gerėti tik kai jie su vyru nustojo kaltinti per vaikus. Žinot, jie net buvo pasirašę vaikų paėmimo protokolą – kas, kada, kaip, kur... [apsiverkia] Atsiprašau, visai ne profesionalu.

Vupekas [netikėtai švelniai]: Panka, tai normali reakcija. Skyrybos paliečia ne tik porą, bet ir visą šeimos sistemą – senelius, tetas, dėdes, brolius, seseris.

Mopsis [Jonui]: Jonai, galbūt Vupekas galėtų daugiau papasakoti apie neurobiologiją? Svarbu suprasti, kas vyksta mūsų smegenyse, kai išsiskiriame.

Vupekas [atsisėda tiesiau]: Taip, skyrybų metu limbinė sistema – atsakinga už emocijas – dirba viršvalandžius, o prefrontalinė žievė – atsakinga už racionalius sprendimus – dažnai būna "užtemdyta". Štai kodėl taip sunku priimti racionalius sprendimus šiuo laikotarpiu. Dr. Helen Fisher, tyrinėjusi romantinius santykius, parodė, kad partnerio netektis aktyvuoja tuos pačius smegenų regionus kaip ir priklausomybės abstinencija.

Jonas [liūdnai]: Tai paaiškina, kodėl kartais elgiuosi nelogiškai... Kodėl viena diena jaučiuosi gerai, o kitą – tarsi atsidūręs pragare. Ypač kai pamačiau, kaip Indrė persikėlė į naują butą su dvyniais – tada tikrai jaučiausi, lyg mane kas būtų trenkęs.

Kalis [tyliai]: Senovės rytų filosofai sakydavo, kad didžiausias išbandymas žmogui – priimti pokyčius, kuriems jis priešinasi. Arbata moko tekėti, net kai atrodo, kad užtvara per stipri. [padeda naują puodelį arbatos Jonui]

Mopsis [praktiškai]: Jonai, ar jūs su Indre turite aiškų bendravimo planą? Ne tik apie vaikus, bet ir apie tai, kaip spręsite konfliktus?

Jonas [purto galvą]: Ne, dažniausiai tiesiog reaguojame... Dažnai per žinutes, nes gyvai bendrauti tapo... sudėtinga.

Vupekas: Medijuotas bendravimas – per žinutes ar elektroninius laiškus – gali būti naudingas emociškai įtemptu periodu. Tyrimai rodo, kad toks bendravimas gali sumažinti konflikto intensyvumą, bet ilgainiui reikalingas ir tiesioginis bendravimas, ypač svarstant svarbius klausimus dėl vaikų.

Panka [atgavusi pusiausvyrą, varto savo protokolą]: Punktas 23.4: "Vaikai nėra nei pasiuntiniai, nei šnipai, nei terapeutai." Mano sesės vyras nuolat klausinėdavo vaikų, ar mama turi naują draugą. Kol psichologė paaiškino, kad tai – psichologinė vaikų trauma, versti juos išdavinėti.

Mopsis [linkčioja]: Tai labai svarbus pastebėjimas, Panka. Vaikai dažnai jaučia pareigą lojalumui abiem tėvams, o tokie klausimai kuria vidinį konfliktą.

Jonas [susigėsta]: Turiu pripažinti, kad kartais paklausiu vaikų, ką mama veikia... Net nesusimąsčiau, kad tai gali jiems kenkti.

Vupekas: Oksfordo universiteto tyrėjų 15 metų trukmės tyrimai parodė, kad lojalumo konfliktas – kai vaikas priverstas rinktis tarp tėvų – yra vienas žalingiausių veiksnių vaikų psichologinei sveikatai skyrybų metu. Tai net siejama su ilgalaikiais kognityviniais pakitimais.

Kalis [lėtai): Kai arbata užplikoma per karštu vandeniu, ji tampa karti. Taip ir vaikai – jie negali būti "užplikyti" tėvų konfliktų karščiu. Jiems reikia laiko, erdvės ir abiejų tėvų meilės.

Mopsis [linktelėjęs Kaliui]: Ar žinote, kad naujausi tyrimai rodo, jog vaikai geriausiai prisitaiko prie skyrybų, kai tėvai sugeba palaikyti vieningą tėvystę, nepaisydami savo asmeninių nesutarimų? Tai vadinama bendratėvyste.

Panka [rausasi dokumentuose]: Mano sesės psichologė rekomendavo jiems sukurti "Bendratėvystės planą". Ten jie surašė viską – nuo kasdienės rutinos iki švenčių, nuo medicininio gydymo sprendimų iki mokyklų... Net kaip praneš vaikui blogą naujieną! [susimąsto] Iš pradžių atrodė kaip beprotiškas biurokratijos lygis, bet dabar sesė sako, kad tai išgelbėjo jų santykius.

Vupekas [linkčioja]: Bendratėvystės planas – vienas efektyviausių įrankių, patvirtintų tyrėjų. Kai tėvai turi aiškias gaires, jiems nereikia kaskart iš naujo derėtis. Tai sumažina konfliktų tikimybę ir suteikia vaikams saugumo jausmą.

Jonas [susimąstęs]: Niekada nepagalvojau apie tokį detalų planą... Tiesiog bandėme susitarti savaitgaliais.

Mopsis [šiltu balsu]: Jonai, norėčiau pasiūlyti keletą praktinių patarimų, kurie galbūt padėtų. Pirma, prisimink, kad nepaisant skausmo, kurį abu su Indre jaučiate, jūs visada liksite Luko ir Liepos tėvais. Antra, bandyk vietoje "Indrė niekada..." sakyti "Man sunku, kai..." Taip iš kaltinimų pereisime prie jausmų ir poreikių.

Vupekas: Teisingai. Tai vadinama "Aš" pranešimų naudojimu vietoje "Tu" kaltinimų. Psichologas Marshall Rosenberg, nesmurtinės komunikacijos kūrėjas, siūlo struktūrą: "Kai [veiksmas], aš jaučiuosi [jausmas], nes man reikia [poreikis]. Ar galėtum [prašymas]?"

Jonas [bando]: "Kai pasiimi vaikus be įspėjimo, jaučiuosi nuvertintas, nes man reikia žinoti, kada galiu juos matyti. Ar galėtum pranešti iš anksto?"

Mopsis [šypsosi]: Puiku! Ir dar vienas dalykas – niekada nekritikuok Indrės vaikų akivaizdoje. Net jei nesutinki su jos sprendimais, vaikams svarbu jausti, kad gerbi jų mamą.

Demiurgas staiga įeina į Arbatinę, rankoje laikydamas nedidelį lagaminėlį. Jo judesiai plastiški, teatrališki, jis iškart pajaučia pokalbio rimtumą.

Demiurgas [tyliai]: Atleiskite už vėlavimą. [atsisėda, pasideda lagaminėlį] Matau, kalbate apie atsiskyrimą. [Jonui] Ar galiu paklausti – jei pasikeistumėte vaidmenimis su savo vaikais, ką jie pasakytų apie skyrybas? Ką jiems sunkiausia?

Jonas [netikėtai susimąsto, po pauzės]: Lukas... Jis, tikriausiai, jaustųsi įstrigęs, nežinantis, kaip reaguoti. Jis vis klausia, ar mes dar kada nors būsime kartu. O Liepa... ji tyli, bet manau, kad jaučiasi apleista, nežino, kur jos tikri namai.

Demiurgas [linkčioja]: Skyrybų procese visi tampame ir protagonistais, ir režisieriais. Kartais reikia pažvelgti į situaciją iš kitos perspektyvos, kad suprastum, kas vyksta scenoje. [atsidaro lagaminėlį, išima dvi mažas kėdutes] Šios tuščios kėdutės simbolizuoja jūsų vaikus. Kartais naudinga atsisėsti į jų vietą – pažvelgti iš jų perspektyvos.

Mopsis [linkčioja]: Tai labai galinga technika. Jonai, galbūt vėliau galėtumėte aptarti tai išsamiau su Demiurgu?

Jonas [žiūri į kėdutes, susijaudinęs]: Nežinau, ar sugebėčiau...

Demiurgas [ramiai]: Kai būsite pasirengęs. Neskubėkite. Transformacijos procesas skyrybose yra ilgas kelias, ne vienkartinis įvykis.

Panka [žiūrėdama į laikrodį]: Oi, man jau reikia bėgti! Turiu pasiimti vaikus iš būrelio! [skubiai renka dokumentus] Bet prieš išeinant – punktas 47.1: "Atsiminkite, kad galite nesutarti su buvusiu partneriu dėl visko, išskyrus tai, kad jūsų vaikai nusipelno būti mylimi ir saugūs." Mano sesė sako, kad tai kabo ant jos šaldytuvo kaip priminimas. [nusiima akinius] Ir, Jonai... Ištversi. Jūs visi ištversite.

Vupekas [rimtai]: Ir dar vienas svarbus dalykas – savęs priežiūra skyrybų metu. Neurobiologiniu požiūriu, stresas mažina imuninę funkciją, kognityvinius gebėjimus, net sprendimų priėmimo kokybę. Tyrimai rodo, kad fizinis aktyvumas, pakankamas miegas ir socialinė parama yra esminiai veiksniai, padedantys išgyventi šį periodą.

Kalis [pilstydamas dar vieną puodelį arbatos]: Senoji kinų išmintis sako: "Nėra kelio į taiką. Taika yra kelias." Tai tinka ir skyryboms – procesas yra toks pat svarbus kaip ir rezultatas.

Mopsis [apibendrina]: Jonai, žinau, kad tai sunkus metas. Bet jei galėčiau apibendrinti – išsiskirti "be karo" reiškia pripažinti skausmą, bet neleisti jam valdyti sprendimų. Tai reiškia bendradarbiauti dėl vaikų gerovės, net kai asmeniškai sunku. Ir tai reiškia kurti naują tapatybę, naują gyvenimo etapą, neišsižadant to, kas buvo.

Jonas [atsidūsta, bet atrodo šiek tiek ramesnis]: Ačiū jums. Atrodo, kad jei sugebėsime su Indre bent jau šiek tiek bendradarbiauti, vaikai galėtų išeiti iš šios situacijos... galbūt net stipresni?

Vupekas: Taip, tyrimai rodo, kad ne pačios skyrybos daro didžiausią žalą vaikams, o konflikto intensyvumas ir trukmė. Vaikai, kurių tėvai sugeba konstruktyviai bendradarbiauti po skyrybų, ilgalaikėje perspektyvoje adaptuojasi taip pat gerai, kaip ir vaikai iš laimingų, nesiskyrusių šeimų.

Demiurgas [rodydamas į mažas kėdutes]: Ir nepamirškite: nors jūsų partnerystė baigėsi, istorija tęsiasi. Jūsų abiejų gyvenimo naratyvas lieka jūsų vaikų tapatybės dalimi. Jie mato pasaulį per jūsų istorijos objektyvą.

Mopsis [linktelėjęs]: Jonai, žinok, kad nesi vienas šiame kelyje. Ir tai, kad šiandien atėjai, rodo, kad jau eini teisinga linkme.

Arbatinėje įsivyrauja rami tyla. Visi gurkšnoja arbatą, žiūrėdami į tamsėjantį rudens dangų už lango. Kažkur tolumoje pasigirsta vėjo gūsis, šnarantis paskutinius, dar nenukritusius lapus.

KALIO PASTABOS:

Skyrybų psichologija: trumpa santrauka Skyrybos – tai ne tik teisinis, bet ir emocinis procesas. Tyrimai rodo, kad emocinės skyrybos dažnai užtrunka ilgiau nei teisinės. Suaugusieji išgyvena netekties, pykčio, kaltės ir galiausiai – susitaikymo etapus. Vaikams skyrybos reiškia emocinį sukrėtimą, tačiau jų gebėjimas prisitaikyti priklauso ne nuo pačių skyrybų fakto, o nuo tėvų gebėjimo konstruktyviai bendradarbiauti.

Svarbūs terminai:

• Bendratėvystė – tėvų gebėjimas bendradarbiauti auginant vaikus po skyrybų
• Lojalumo konfliktas – vaiko jausmas, kad turi rinktis vieną iš tėvų
• Emocinės skyrybos – psichologinis atsiskyrimo procesas, dažnai užtrunkantis ilgiau nei teisinės skyrybos
• "Aš" pranešimai – komunikacijos būdas, leidžiantis išreikšti savo jausmus ir poreikius nekaltinant kitų

Šaltiniai:

1. Fisher, B. & Alberti, R. (2016). Rebuilding: When Your Relationship Ends.
2. Emery, R. E. (2012). Renegotiating Family Relationships: Divorce, Child Custody, and Mediation.
3. Hetherington, E. M., & Kelly, J. (2003). For Better or For Worse: Divorce Reconsidered.
4. McHale, J. P., & Lindahl, K. M. (2011). Coparenting: A Conceptual and Clinical Examination of Family Systems.
5. Rosenberg, M. B. (2015). Nonviolent Communication: A Language of Life.

Praktiniai patarimai:

1. Sukurkite išsamų bendratėvystės planą, apimantį kasdienybės ir išimtinių situacijų sprendimus.
2. Naudokite "Aš" pranešimus vietoj kaltinimų komunikuojant su buvusiu partneriu.
3. Niekada nenaudokite vaikų kaip pasiuntinių, šnipų ar konflikto įrankių.
4. Nepamiškite savęs priežiūros – ieškokite socialinės paramos, fizinio aktyvumo, terapijos.
5. Pripažinkite, kad vaikams reikia abiejų tėvų meilės ir ryšio, net jei jūsų partnerystė baigėsi.