Rugpjūčio 18-os vakaras. Mopsių trobos virtuvėje, po sunkios dienos su vaikais, Evaldas ir Rūta prisėda prie arbatos puodelio. Pro langą girdėti Mato klaviatūros klaksėjimas iš viršaus – jis vėl žaidžia. Tai tema, kuri jau mėnesiams slegia šeimą, bet šiandien jie nutarė rimtai pasikalbėti.
Evaldas: [Atsidusęs] Taigi... apie Matą. Šiandien jis vėl praleido visą popietę prie kompiuterio. Aš jam sakiau eiti laukan, bet...
Rūta: Bet jis išėjo tik po to, kai tu jam pagrasini, kad išjungi internetą. Ir grįžo po pusvalandžio.
Evaldas: [Trindamas pakaušį] Žinai, darbe aš patarčiau tėvams būti nuosekliems su ribomis, bet namuose...
Rūta: Namuose tu vengi konfrontacijos su sūnumi. [Švelniai] Evaldai, mes abu tai žinome.
[Tylos momentas. Evaldas žiūri į savo arbatos puodelį]
Evaldas: Gal aš per daug analizuoju? Gal tai tik fazė?
Rūta: [Paims jo ranką] Ne. Tu nesi tiesiog tėtis, tu esi ir psichologas. Tu matai, ką aš nematau. Pasakyk man tiesą – kaip rimta ta situacija?
Evaldas: [Po pauzės] Rimta. Jis nebekomunikuoja su Domu, vengia šeimos pietų, melavo dėl namų tvarkos... [Nutilęs] Ir aš bijau, kad jei per griežtai kontroliuosiu, jis nuo manęs visai nutols.
Rūta: O aš bijau, kad jei nekontroliuosime, prarasime jį visam laikui tame virtualiame pasaulyje.
[Iš viršaus vėl girdėti intensyvus klaviatūros klaksėjimas]
Evaldas: [Susimąstęs] Žinai, ką darysiu? Rytoj pradėsiu eksperimentą. Ne draudimus – partnerystę.
Rūta: Kokią partnerystę?
Evaldas: Paprašysiu jo išmokyti mane žaisti jo žaidimą. Tikrai išmokyti. Kad suprasčiau, kas jį taip traukia.
Rūta: [Skeptiškai] Tu? Tu, kuris net telefono programėlių nemoki naudoti?
Evaldas: Būtent todėl. [Šypsodamasis] Jis pirmą kartą per mėnesius bus ekspertas, o aš – mokinys. Gal taip sužinosime, kas vyksta jo galvoje.
Rūta: [Po pauzės] O jei nesėkmė?
Evaldas: Tada bent žinosime, kad bandėme suprasti, o ne tik drausti.
[Jie abu žiūri į viršų, kur tebegirdėti Mato veiklos garsai. Abiejų veiduose – mišrus nerimo ir vilties išraiška]
Rūta: [Tyliai] Kartais man atrodo, kad mes prarandame mūsų berniuką...
Evaldas: [Apkabindamas ją] Gal mes tik dar nesuradome kelio į jo pasaulį.
Virtuvėje įsivyrauja tyla, pertraukiama tik tolimų klaviatūros garsų. Abu tėvai žino, kad rytoj prasidės naujas skyrius jų santykiuose su sūnumi – nežinomybės kupinas, bet pilnas vilties bandymas suprasti vaiko pasaulį, o ne tiesiog jį kontroliuoti.