"NIEKAS manęs NESUPRANTA!”

Lapkričio viduryje, kai geltoni lapai Kvartaliuke jau beveik nubyrėję, ir tamsa užklumpa vis anksčiau, pasiekiame 14-mečio Luko Petraičio vidinį pasaulį. Štai ką jis rašo savo slaptame dienoraštyje pirmadienį po dar vieno padalinto savaitgalio tarp mamos Indrės buto vienoje Kvartaliuko pusėje ir tėčio Jono bei jo naujos partnerės Dianos namų kitoje kvartalo dalyje.

2025-11-10, pirmadienis 21:47

NEKENČIU pirmadienių. Dvigubai NEKENČIU pirmadienių po persikraustymo savaitgalių. Jau tris mėnesius tas pats šūdas. Atsiprašau, "procesas", kaip sako Diana. Ji VISKĄ vadina "procesu". Mano pyktis? PROCESAS. Liepos prisitaikymas? PROCESAS. Tėčio nauja "šeimos struktūra"? Didysis gyvenimo PROCESAS.

Tik ką grįžau iš tėčio. Dabar vėl pas mamą. Dvi dienas buvom pas tėtį, dabar penkias pas mamą, tada vėl pas tėtį. KAS taip sugalvojo? Ar jie bent pagalvojo apie tai, kad aš turiu vilkti savo šūdus iš vieno galo į kitą kas kelias dienas?? Mano Xbox liko pas tėtį, nes "nereikia tiek daug žaisti, ypač mokyklos dienomis" (Diana, žinoma).

Liepa šiandien buvo tokia entuziastinga (vėl), kai Diana rodė kaip gaminti tuos prakeiktus keksiukus. Apsimetė, kad jai taip įdomu. "Ooo, Diana, esi TOKIA kūrybiška!". Vemti verčia. Jie tikrai mano, kad mes nesuprantame, kas vyksta? Tėtis žiūrėjo į jas abi su ta kvaila šypsena. Jis NIEKADA taip nežiūri į mane. Nes aš nešoku aplink Dianą kaip koks šuniukas.

Niekada nemaniau, kad ilgėsiuosi tų dienų, kai dar gyvenome visi kartu, net kai jie nuolat pykdavosi. Bent jau tada viskas buvo NORMALU. Viena vieta. VIENAS NAMAS. Dabar turiu DU NAMUS, kurie abu nėra namai. Juokinga.

Mama šįvakar verkė. Ji mano, kad aš negirdėjau. Kalbėjo telefonu su kažkuo, gal su Saule ar Karolina. Kažkas apie tai, kad tėtis "jau visiškai atsigavęs" ir kad "Diana taip greitai užėmė jos vietą". ŽINOMA, ji užėmė jos vietą! Ji gyvena SU MANO TĖČIU! Bet tai nereiškia, kad ji mano mama. NIEKADA nebus mano mama. Net jei Liepa taip apsimeta.

Liepa sako, kad aš turėčiau "priimti situaciją" ir "susitaikyti su pokyčiais". JI susitaikė. Vakar PATI pasiūlė, kad savaitgalį galėtų likti pas tėtį viena diena ilgiau, nes Diana žadėjo vežti ją į tą naują parodą miesto centre. IŠDAVIKĖ. Kaip ji gali? Diana bando NUPIRKTI jos meilę. Ir kas blogiausia - TAI VEIKIA.

Mama bent jau nebando apsimesti, kad viskas gerai. Tėtis su Diana nuolat šypsosi, kalba apie "naują pradžią" ir "geresnį gyvenimą visiems". GERESNIS GYVENIMAS??? Mano gyvenimas buvo TOBULAS, kol jie nesugadino visko!

Mokykloje šiandien Domas Mopsis klausė, ar norėčiau ateiti į Garažiuką, kažką daryti su muzika. Jis žino. VISI žino. Visi Kvartaliuke žino apie mūsų "šeimos situaciją". Galiu MATYTI, kaip jie žiūri į mus. Galiu GIRDĖTI, kaip jie nutyla, kai mes einame pro šalį. Net mokytojai kitaip žiūri. Matematikė Skaičiūtė vakar paklausė, ar "viskas gerai namuose". KURIUOSE namuose, Skaičiūte? Turiu DU, ir nei vienas nėra GERAI.

Tėtis šį savaitgalį bandė kalbėtis "kaip vyrai". Kaip aš jaučiuosi? Ar turiu klausimų? Ar noriu pasikalbėti apie "vyriškus dalykus"? KĄ??? Neatsakiau. Ką galėjau pasakyti? "Kodėl sugriovei mūsų šeimą?" "Kodėl išsirinkau mokytoją, kuri mano, kad jai reikia AUKLĖTI mus?" "Kodėl negali tiesiog susigrąžinti mamos?"

Jis vis bando "bendrauti" su manim. Perka man daiktus, tarsi tai ką nors pakeistų. Naujus sportbačius, naują kuprinę, žadėjo naują PlayStation. NENORIU jo daiktų. Noriu NORMALIOS šeimos. Bet niekas manęs neklausia, ko AŠ noriu.

Liepa rašo laišką Dianai. LAIŠKĄ! Ji jau vadina ją "antrąja mama". VEMTI VERČIA. Aš niekada jos taip nevadinsiu. NIEKADA.

Kartais galvoju, ar tėtis būtų palikęs mamą, jei aš būčiau buvęs geresnis sūnus. Gal jei būčiau labiau stengęsis mokykloje, nebūtų tų amžinų konfliktų dėl pažymių. Gal jei būčiau mažiau žaidęs ir daugiau padėjęs namuose... Bet tada pagalvoju, kad tai NE MANO KALTĖ. TIE SUAUGUSIEJI viską sugadino. NE AŠ.

Rytoj vėl reikės eiti į mokyklą ir apsimesti, kad viskas normalu. Liepa jau pamiršo, kad dar prieš keturis mėnesius mes visi gyvenome vienuose namuose. Aš nepamiršau. Aš NIEKADA nepamiršiu.

Nenoriu eiti miegoti. Mano kambarys čia kitoks nei pas tėtį. Ten mažesnis, bet bent jau MANO. Čia aš dalinuosi su Liepa. Aš NENORIU dalintis su Liepa. Ji IŠDAVIKĖ.

Mama šįvakar bandė paguosti. Sakė, kad "mes vis dar šeima". MELAS. Mes esame SULAUŽYTA šeima. Kaip tas senas puodelis, kurį tėtis suklijavo, bet vis tiek matosi įtrūkimai.

Ką aš darysiu šią vasarą? Ar turėsiu važiuoti tai pas vieną, tai pas kitą? Ar turėsime "padalintas" atostogas? Gal galiu tiesiog likti su senele. Ji bent jau neklausia, kaip aš JAUČIUOSI kas penkias minutes.

Kartais norėčiau pabėgti. Tiesiog išeiti ir niekada negrįžti. Bet kur aš eičiau? Visur Kvartaliuke visi viską žino. Neturiu pakankamai pinigų pabėgti toliau. Be to, negaliu palikti mamos. Ji ir taip jau liūdna.

23:15 Girdžiu, kaip Liepa jau miega. Ji visada užmiega greitai, tarsi neturėtų JOKIŲ problemų gyvenime. O aš čia, nemiegojęs, galvojantis, KODĖL NIEKAS MANĘS NESUPRANTA.

Rytoj ta Diana vėl bandys parašyti man. Ji siunčia žinutes KIEKVIENĄ dieną. "Kaip sekasi mokykloje, Lukai?" "Ar turi planų savaitgaliui, Lukai?" NENORIU jos žinučių. Nenoriu jos "rūpesčio". Ji NE MANO MAMA.

Turiu baigti. Jei Liepa pabus ir sužinos, kad aš vis dar rašau, pradės klausinėti. Ji NUOLAT klausinėja. Kaip ir VISI suaugusieji. "Ar tau gerai?" NE, AŠ NESU GERAI. Bet niekas iš tikrųjų nenori žinoti.

L.

P.S. Girdėjau, kaip mama kalbėjo, kad galbūt mes persikelsime į kitą miestą. Nežinau, ar tai tiesa, ar tik jos svajonė. Aš norėčiau. Bent jau ten nereikėtų matyti tėčio ir Dianos KIEKVIENĄ savaitę. Bet abejoju, ar ji tikrai taip padarys. Ji vis dar myli tėtį. Aš kartais jo NEKENČIU. Bet kartais pasiilgstu tokio, koks jis buvo anksčiau. Prieš visą šį šūdą.