📉 MAIŠTAS DĖL PAŽYMIŲ
Data: 2025-12-11 Vieta: Mokytojų kambarys (prie didžiojo stalo, nukrauto sąsiuviniais ir ataušusia kava) Dalyviai: Skaičiūtė (Matematika), Formulė Algebrienė (Matematika), Rimantas (Pavaduotojas ugdymui), Knygius Literatūrovas (stebėtojas). Nuotaika: Elektrinė įtampa, egzistencinis nuovargis, principų karas.
Daina “Maištas dėl pažymių” (pasileiskite, ir gero skaitymo)
Gruodis mokytojų kambaryje kvepia ne mandarinais, o valerijonu ir pridegusia kava. Elektroninis dienynas stringa trečią kartą per dieną, o mokytojų akyse atsispindi tas specifinis „prieššventinis“ žvilgsnis, reiškiantis: „Neliesk manęs, aš taisau kontrolinius.“
Pavaduotojas Rimantas įžengė į kambarį nešinas planšete, lyg skydu. Jo naujoji „Efektyvaus vertinimo reforma“ strigo, ir jis tai žinojo. Bet statistika yra statistika.
– Kolegos, – Rimanto balsas buvo dirbtinai žvalus. – Turiu bendrą suvestinę. Mūsų mokyklos pažangumo vidurkis šį pusmetį krito 0,4 balo. Tai... neatrodo gerai savivaldybės ataskaitose.
Skaičiūtė, kuri tuo metu raudonu rašikliu braukė per 8-oko klaidas lyg Zoro kardu, net nepakėlė galvos. – Tai reiškia, kad mokiniai nemoka medžiagos, Rimantai. O ne kad skaičiai blogi.
– Skaičiūte, – Rimantas priėjo arčiau, naudodamas savo „koučingo“ toną. – Mes kalbame apie motyvacinį vertinimą. Jei mokinys stengėsi, bet rezultatas yra 4,4... galbūt pedagogiška būtų apvalinti į 5? Vardan ramybės? Vardan Kalėdinės dvasios?
Skaičiūtė lėtai padėjo rašiklį. Kambaryje stojo tyla. Knygius Literatūrovas nustojo kramtyti savo sumuštinį.
– Rimantai, – Skaičiūtė atsistojo. Ji buvo žema, bet tą akimirką atrodė aukštesnė už Pavaduotoją. – Aš esu matematikos mokytoja. Matematikoje 4,4 yra arčiau 4, o ne 5. Jei aš jiems parašysiu „motyvacinį“ penketą, aš nemotyvuosiu jų mokytis. Aš motyvuosiu juos manipuliuoti.
– Bet tėvai skundžiasi! – Rimanto balsas pakilo, išduodamas jo vidinę krizę. – Jie sako, kad mūsų standartai neatitinka šiuolaikinių tendencijų. Mes prarandame "klientus"!
– Mokiniai nėra klientai, o mes ne parduotuvė, – ramiai įsiterpė Formulė Algebrienė, sėdinti kampe. Ji užsidėjo akinius ir pažvelgė į Rimantą virš savo kavos puodelio. – Ir, kolega, jūsų siūlomas „lankstumas“ matematiškai vadinamas statistine paklaida. Arba, liaudiškai tariant, melu.
Rimantas susiraukė. Jis tikėjosi pasipriešinimo, bet ne fronto. – Jūs nesuprantate bendro vaizdo. Reitingai...
– Reitingai neišmokys jų skaičiuoti procentų, kai jie ims paskolas, – nukirto Skaičiūtė. – Aš nerašysiu pažymių už „gražias akis“ ar tėvų ramybę. Mano parašas po pusmečiu reiškia, kad jie moka.
– Tai vadinama nelankstumu! – Rimantas jau beveik šaukė, pamiršęs savo reformatoriaus įvaizdį. – Tai senoji mokykla!
– Tai vadinama integralumu, Rimantai, – Skaičiūtė paėmė savo raudonų rašiklių, lyg ginklų, dėklą. – Ir kol aš dirbu čia, Pitagoro teorema bus teorema, o ne „nuomonė“.
Rimantas apsižvalgė. Jis tikėjosi rasti sąjungininkų, bet Knygius Literatūrovas demonstratyviai atvertė „Donelaitį“, o kiti mokytojai staiga labai susidomėjo savo batais. Jis suprato – 70% palaikymas, kurį Skaičiūtė gavo lapkritį, niekur nedingo.
– Gerai, – Rimantas apsisuko ant kulno. – Bet kai tėvai pradės rašyti skundus, patys ir aiškinkitės. Aš nusiplaunu rankas.
Kai durys užsidarė, Formulė Algebrienė atsiduso. – Žinai, Skaičiūte, tu ką tik laimėjai mūšį, bet karas bus ilgas.
– Žinau, – Skaičiūtė vėl paėmė rašiklį, bet jos ranka šiek tiek drebėjo. – Bet bent jau miegosiu ramiai. Ar kas nors turi šokolado? Man reikia pakelti gliukozės lygį kraujyje, nes spaudimas tai jau tikrai pakilo.