Kalbėjimo ratas. Tyla tampa balsu

Mokyklos Nr. 13 psichologas Evaldas Mopsis klausėsi lietaus barbenimo į kabineto langą, mąstydamas apie artėjantį iššūkį. Už sienos, biologijos kabinete, jau buvo sustumti suolai į ratą, ant kiekvieno padėta po mažą, spalvotą lapelį – ne užrašams, bet tam, kad būtų į ką sutelkti akis, kai žodžiai strigs gerklėje. Už penkiolikos minučių prasidės tai, ką jis pavadino „susitaikymo ratu" 9B klasei – nors puikiai žinojo, kad iš pradžių tai bus labiau panašu į įtampos, baimės ir netikrumo ratą.

Ant stalo gulėjo skaidri jūros kriauklė – jo „kalbėjimo lazdelė", kurią ras kiekvienas, norintis prakalbėti. Šalia – raudona smėlio laikrodžio kopija ir sąsiuvinis su keliais užrašais apie 9B klasėje įvykusį konfliktą: privačios žinutės paviešintos, sistemingos patyčios, tylus pritarimas. Vardai, kurie dabar reikš daug daugiau nei tik eilutės dienyne: Mantas, Justina ir dar dvidešimt trys paaugliai, kurie turės kartu kvėpuoti toje pačioje erdvėje.

Evaldas Mopsis: [sau, tyliai] Geriausia pradžia – tiesiog pradėti.

Jis pakilo nuo kėdės, paėmė kriauklę ir, giliai įkvėpęs, išėjo iš kabineto.

Biologijos kabinetas atrodė kitaip nei įprastai. Suolai ratu, langai praviri, nors lauke šalta – grynas oras padeda galvoti. 9B klasės mokiniai jau sėdėjo, vengdami žiūrėti vieni kitiems į akis. Justina – blyški, plaukus susirišusi į aukštą kuodą, tarsi bandydama pasislėpti nuo žvilgsnių. Mantas – įsitempęs, nervingai barbendamas pirštais į kelį, žvelgiantis tik į grindis. Kiti mokiniai sėdėjo mažomis grupelėmis – draugai šalia draugų, tarsi komforto salos nepatogaus pokalbio vandenyne.

Į klasę įėjo Mopsis, nešinas kriaukle, ir paskui jį – klasės auklėtoja Ramybė Oazė, geografijos mokytoja, kurios veide šiandien ramybės buvo mažiau nei pavadinime.

Evaldas Mopsis: Labas rytas. Ačiū, kad sutikote dalyvauti šiame susitikime. Žinau, kad daugeliui jūsų čia būti nėra lengva.

Tyla. Keli mokiniai susidomėję žiūri į kriauklę jo rankose.

Evaldas Mopsis: Prieš pradedant, norėčiau priminti, kodėl mes čia. Ne tam, kad nustatytume kaltus ar baustume. Mes čia tam, kad sugrąžintume tai, kas buvo sulaužyta jūsų klasėje – pasitikėjimą ir saugumą.

Jis padėjo kriauklę ant mažo staliuko rato viduryje.

Evaldas Mopsis: Ši jūros kriauklė bus mūsų kalbėjimo simbolis. Kas ją laiko – tas kalba, visi kiti – klauso. Nenutraukiame, nereaguojame, tiesiog klausome. Kai žmogus baigs kalbėti, padės kriauklę atgal, ir kitas galės jį paimti.

Mopsis pažvelgė į mokinius, stengdamasis užmegzti akių kontaktą su kiekvienu.

Evaldas Mopsis: Pirmiausia, dėkoju jums už drąsą čia ateiti. Ypač Justinai ir Mantui. Žinau, kad šis susitikimas jums yra sunkiausias.

Justina beveik nepastebimai linktelėjo, žiūrėdama į savo batus. Mantas toliau žiūrėjo į grindis, dar intensyviau barbendamas pirštais į kelį.

Evaldas Mopsis: Pradėsime paprastai. Kiekvienas pasakys savo vardą ir vieną dalyką, kurį vertina klasėje. Ne žmogų, bet kokią nors klasės savybę ar prisiminimą.

Jis paėmė kriauklę ir pradėjo.

Evaldas Mopsis: Aš esu Evaldas, jūsų mokyklos psichologas, ir vertinu tai, kad šioje klasėje mokiniai niekada nebijo užduoti sudėtingų klausimų.

Jis padėjo kriauklę į vidurį. Sekundės virto minutėmis, kai niekas nedrįso jo paimti. Pagaliau viena mergaitė išdrįso.

Gabija: Aš – Gabija. Vertinu tai, kad mūsų klasėje visada galima rasti ką nors, kas paskolins pieštuką, jei pamiršti savo.

Ji greitai padėjo kriauklę atgal, lyg ji būtų įkaitusi.

Matas: Matas. Vertinu tai, kad mūsų klasė turi geriausią krepšinio komandą mokykloje.

Pamažu, po vieną, mokiniai ėmė kriauklę ir dalijosi savo mintimis. Kai kurios buvo banalios, kai kurios – nuoširdžios, bet kiekvienas žodis mažino įtampą. Justina ir Mantas tebetylėjo, leisdami kriauklei keliauti pro šalį.

Evaldas Mopsis: Ačiū visiems pasisakiusiems. Dabar pereisime prie sudėtingesnės dalies. Praeitą savaitę jūsų klasėje įvyko konfliktas. Privačios žinutės buvo paviešintos. Žodžiai, kurie neturėjo išeiti už siauresnio rato, tapo visiems prieinami. Aš norėčiau, kad mes kalbėtumėme ne apie tai, kas kaltas, bet apie tai, kaip tai privertė jus jaustis ir ką mes galėtume padaryti, kad tokios situacijos nesikartotų.

Jis vėl padėjo kriauklę į vidurį. Šį kartą tyla buvo dar gilesnė.

Evaldas Mopsis: Jei norite, galime pradėti nuo tiesiog jausmų žodžių. Vienas žodis, apibūdinantis, kaip jautėtės po konflikto.

Po ilgos pauzės, netikėtai, kriauklę paėmė Justina. Jos ranka drebėjo taip stipriai, kad atrodė, jog trapi kriauklė tuoj suduš į šipulius.

Justina: Gėda.

Ji pasakė tik vieną žodį, bet jos akyse buvo tiek daug. Ji greitai padėjo kriauklę ir nusisuko, bandydama nuslėpti ašaras.

Kriauklę paėmė viena iš mergaičių, kurios paprastai sėdi šalia Justinos.

Kamilė: Bejėgiškumas. Aš žinojau, kas vyksta, bet nieko nepadariau.

Ji pažvelgė į Justiną, bet ši tebežiūrėjo į šalį.

Netikėtai kriauklę paėmė Mantas. Jo pirštai nebebarbeno į kelį, bet stipriai suspaudė kriauklę.

Mantas: Aš... nežinau. Tai prasidėjo kaip pokštas. Aš nesupratau... [ilga pauzė] Nesupratau, kad tai gali taip... kad tu taip jausies. [žvilgtelėjo į Justiną ir vėl nusuko akis] Man gaila.

Jo balsas buvo tylus, bet klasėje buvo taip tylu, kad visi jį girdėjo. Jis padėjo kriauklę ir vėl įsmeigė akis į grindis.

Kriauklė keliavo ratu. Žodžiai buvo skirtingi – „liūdesys", „nerimas", „pyktis", „nusivylimas" – bet kiekvienas jų buvo atviras, tikras.

Evaldas Mopsis: Ačiū jums. Kartais sunkiausia tiesiog įvardyti, ką jaučiame. Dabar norėčiau, kad pagalvotumėte apie tai, ką jūs asmeniškai galėtumėte padaryti, kad klasėje visi jaustųsi saugiau ir gerbiami. Siūlau keletą minučių pagalvoti tyloje, o po to, kas norės, galės pasidalinti.

Biologijos kabinete stojo tyla, kurią palydėjo tik lietaus lašų barbenimas į langą. Mopsis stebėjo, kaip mokiniai susimąstę, žiūrėjo į spalvotus lapelius savo rankose.

Po kelių minučių kriauklę netikėtai paėmė Mantas.

Mantas: Aš prižadu daugiau niekada neskleisti privačių žinučių. Ir... atsiprašysiu asmeniškai po šio susitikimo. Ne tik Justinos, bet ir kitų, kuriuos įžeidžiau.

Jis pažvelgė į Justiną, tarsi tikėdamasis reakcijos, bet ji tebežiūrėjo į grindis.

Kriauklė vėl pradėjo savo kelionę. Vienas po kito, mokiniai dalijosi savo įsipareigojimais – nuo „kalbėsiu, kai matysiu netinkamą elgesį" iki „prisiminsiu, kad žodžiai gali skaudinti".

Kai kriauklė pasiekė Justiną, ji ilgai sėdėjo tylėdama, laikydama jį abiem rankom. Visi kantriai laukė.

Justina: Aš... aš nežinau, ar galiu viskam staiga atleisti. Bet... aš noriu, kad mes visi pradėtume iš naujo. Kad būtume tiesiog klasė, kur vieni kitų nebijom.

Ji pakėlė akis, pirmą kartą per visą susitikimą žiūrėdama į klasę, ne į grindis.

Justina: Ir galbūt... galbūt mes galėtume sukurti klasės taisykles. Ne tokias kaip „nešiukšlinti" ar „nevėluoti", bet apie tai, kaip mes vienas su kitu elgiamės.

Mopsis matė, kaip keli mokiniai pritariamai linktelėjo.

Kai kriauklė apkeliavo visą ratą, Mopsis jį paėmė paskutinį kartą.

Evaldas Mopsis: Kartais sunkiausia yra ne pasakyti „atsiprašau" ar „atleidžiu", bet išdrįsti keistis. Jūs šiandien parodėte, kad turite tą drąsą. Tai tik pradžia, bet labai svarbi pradžia.

Jis pažvelgė į laikrodį – nuo susitikimo pradžios praėjo beveik valanda, nors atrodė, kad tik kelios minutės.

Evaldas Mopsis: Prieš baigdami, norėčiau pasiūlyti dar vieną dalyką. Kiekvienas parašykite ant savo spalvoto lapelio vieną žodį ar frazę, kuri jums primins šį susitikimą ir jūsų įsipareigojimą. Tai bus jūsų asmeninis priminimas. Paskui galėsime šiuos lapelius sulankstyti į popierinius laivelius ir paleisti į „Tylos kampą", kurį jūs sukūrėte mokyklos koridoriuje. Tai bus jūsų klasės simbolinė nauja pradžia.

Mokiniai pradėjo rašyti ant savo lapelių. Mopsis pastebėjo, kaip Justinos lūpų kampučiai vos pastebimai pakilo į viršų – ne šypsena, bet jos pradžia.

Kai paskutinis mokinys sulankstė savo laivą, visi atsistojo. Prieš išeidami iš biologijos kabineto, Mantas nedrąsiai priėjo prie Justinos.

Mantas: Ar... ar galėčiau su tavimi pakalbėti? Asmeniškai.

Justina akimirką sudvejojo, bet linktelėjo.

Justina: Gerai. Bet ne čia. Gal... gal „Tylos kampe", kai paleisim laivelius?

Mantas: Ačiū. Ir... atsiprašau. Tikrai.

Mopsis stebėjo juos iš tolo, jausdamas, kaip krūtinėje atsipalaiduoja įtampa, kurią nešiojo nuo pat susitikimo pradžios. Tai nebuvo magiškas išgijimas – tikri pokyčiai užtruks daug ilgiau nei vienas susitikimas. Bet tai buvo pradžia. Tiltas per ledynus, kurie susidarė tarp šių paauglių.

Klasės auklėtoja Ramybė Oazė priėjo prie jo, kai paskutiniai mokiniai išėjo iš kabineto.

Ramybė: Ar manai, kad tai padės?

Evaldas Mopsis: Tai jau padėjo. Ne išspręsti visas problemas, bet pradėti jas spręsti. Kartais didžiausia problema yra tyla – kai žmonės bijo kalbėti apie tai, kas skauda. Šiandien ta tyla baigėsi.

Mopsis surinko likusius lapelius ir kriauklę. Už lango lietus pradėjo rimti, ir pro debesų properšą prasimušė siauras saulės spindulys, nutvieskęs biologijos kabineto grindis.

Evaldas Mopsis: [sau, tyliai] Iš visų žodžių pasaulyje, kartais svarbiausi yra tie, kuriuos sunkiausia ištarti.