"Kai nebijome būti matomos”

Lapkričio ketvirtadienis. Lauką už lango slepia lapkričio sutemos, bet Stankaičių-Vilkų namuose šilta. Laura ir Eglė sėdi virtuvėje, prieš jas – arbatos puodeliai ir netyčia paliktas mokyklos pranešimas apie tėvų susirinkimą. Šiandien jų namuose nutiks kažkas svarbaus.

Virtuvėje kvepia šviežiai keptu duonos kepalėliu. Ant stalo – vakarienės likučiai, Gabijos piešinys iš Garažiuko ir planšetė su atidarytu teksto dokumentu. Laura (39) žiūri į ekraną, tada į Eglę (37), kuri nervingai suka tamsių plaukų sruogą ant piršto.

Laura: Ar mes tikrai tai darome?

Eglė: Tu dabar abejoji? Po trijų valandų rašymo?

Laura: Ne. Tiesiog... [ilga pauzė] Neabejoju sprendimu. Abejoju, ar aš pakankamai stipri.

Eglė patraukia kėdę arčiau, paima Lauros ranką.

Eglė: Mes. Ar mes pakankamai stiprios. Ne tu viena.

Laura: [šyptelėdama] Žinau. Bet kai tai išeis viešumon... Gabija turės gyventi su tuo. Mokykloje. Kvartaliuke. Visur.

Eglė: Ji jau gyvena su tuo. Tik mes apsimetame, kad niekas nepastebi. [pauzė] Ar tau pasakojau, ką ji paklausė vakar?

Laura: Ne.

Eglė: "Mama, kodėl mes nesame normalios?" Tavęs nebuvo namie. Aš... neradau žodžių. Pirmą kartą per devynerius metus.

Laura užsimerkia. Ašara nurieda per skruostą.

Laura: Dieve mano. Ji to neturėtų galvoti.

Eglė: Bet galvoja. Nes mes tylime. Nes leidžiame kitiems formuoti naratyvą apie mus. [atsargiai] Raimundas vakar vėl prasitarė prie šiukšliadėžės.

Laura: Ką šįkart?

Eglė: "Vaikams reikia tėvo figūros. Tai mokslas." Žiūrėjo tiesiai į mane. Šypsojosi. Lyg tai būtų komplimentas.

Tyla. Laura sugniaužia kumštį.

Laura: Aš negaliu daugiau. Negaliu daugiau leisti, kad žmonės mūsų dukteriai šnibžda už nugaros "keista šeima". Negaliu, kad ji augtų su mintimi, jog jos šeima – kažkas, ką reikia slėpti.

Eglė: Bet kai paviešinsime... ne visi supras. Ne visi pritars.

Laura: Žinau. [žiūri į planšetę] Štai kodėl aš čia parašiau apie stereotipus. Apie "vaikui reikia mamos ir tėčio" mitus. Apie tyrimų duomenis. Apie...

Eglė: [nutraukdama] Apie mus. Apie tikrus žmones. Ne apie statistiką.

Laura pamojuoja galva. Tylėdama perskaito teksto dalį.

Laura: "Mes nesame politinė pozicija. Mes nesame visuomenės eksperimentas. Mes – šeima. Pabundam 6:30, ruošiam pusryčius, spaudžiam vaikus dėl dantų valymo, karščiuojamės dėl namų darbų. Kaip ir visos kitos šeimos Kvartaliuke."

Eglė: [tyliai] Ar tai pakankamai drąsu?

Laura: Drąsa ne tame, kad būtume garsios. Drąsa tame, kad būtume matomos.

Eglė pakelia galvą. Jos akys drėgnos.

Eglė: Aš bijau.

Laura: Aš irgi.

Eglė: Bet dar labiau bijau, kad Gabija augs manydama, jog meilė turi taisykles. Kad šeimos turi atrodyti tam tikru būdu. Kad ji...

Balsas nutrūksta.

Laura: [užbaigdama] Kad ji turėtų slėpti mus. Kaip gėdą.

Ilga tyla. Virtuvėje girdėti tik laikrodžio tiksenimas ir triukšmas už sienos.

Eglė: Ar mes pakankamai geros mamos, kad tai padarytume?

Laura: Mes būtume blogos mamos, jei to nepadarytume.

Laura atidaro planšetėje dokumentą. Paspaudžia "siųsti" mygtuką. Ekrane patvirtinimas: "Žinutė išsiųsta Kvartaliuko Facebook grupei."

Eglė: Tai... dabar visi žino?

Laura: Ne visi. Bet pradžia padaryta.

Durų skambučio garsas. Abi sutrinka.

Eglė: Jau? Taip greitai?

Laura eina prie durų. Grįžta su Gabija (9), kuri ką tik atėjo iš Garažiuko.

Gabija: Mama, mamos, žiūrėkit! Kamilė sakė, kad mano piešinys bus parodos centre! [staiga sustingsta] Kas nutiko? Kodėl verkiat?

Laura ir Eglė pažiūri viena į kitą. Laura atsitūpia prie Gabijos aukščio.

Laura: Nieko, brangioji. Tiesiog... kartais suaugusieji verkia, kai būna laimingi.

Gabija: [nesuprasdama] Tai keista.

Eglė: [šyptedama pro ašaras] Mes – keista šeima, ar ne?

Gabija: [rimtai] Ne. Mes – geriausia šeima. Kamilė sako, kad jos mama niekada neateina į Garažiuką. O jūs visuomet ateinat.

Laura apkabina Gabiją. Eglė prisijungia. Trys žmonės, susikabinę virtuvės viduryje.

Laura: [tyliai, Eglei] Tai dėl šito.

Eglė: [tyliai atsakydama] Žinau.

Iš planšetės ekrano mirga pranešimai. "Indrė Petraitienė pamėgo jūsų įrašą." "Diana Rudzevičienė komentavo." "Fausta Kavaliauskaitė pasidalijo."

Gabija: Mama, ar galiu dar truputį piešti? Kamilė davė naujų spalvų.

Laura: Žinoma. Tik dar porą valandų, gerai?

Gabija išbėga. Moterys lieka virtuvėje. Telefono ekranas vis dar mirga.

Eglė: Pirmasis komentaras... nuo Saulės. "Ačiū už drąsą."

Laura: [tyliai] Bet bus ir kitokių.

Eglė: Bus. [pauzė] Bet mes jau nebeslėpsime.

Laura: Nebeslėpsime.

Jos sėdi, laikydamos už rankų. Lauką dar dengia sutemos, bet virtuvėje šilta. Ir pirmą kartą per ilgą laiką – lengva.