Lapkričio vakaras Garažiuke. Lauke jau seniai tamsu, lietus barškina į stogo skardą. Viduje – šilta lempos šviesa, Domo muzika tyliai skamba iš kolonėlių. Matas (11) sėdi prie kompiuterio, rašo kodą edukacinei programėlei. Domas (15), jo vyresnis brolis, remontuoja mikrofoną. Tarp jų – du arbatos puodeliai ir nejaukioji tyla, kuri atsiranda, kai žinai, kad reikia kalbėti.
Domas: Čia kaip?
Jis linksi per Mato petį, žiūri į ekraną.
Matas: Beveik baigiau. Dar tik patikrinti reikia, ar veikia lygio pasikeitimas.
Domas: Tu rimtai. Dvylikos metų programuoji geriau nei pusė mano kurso.
Matas: Vienuolikos. Ir ne.
Domas: [gūžteli pečiais] Whatever. Vistiek kietas.
Matas išsaugo failą. Užveria kompiuterį. Ima arbatos puodelį į rankas – ant jo puodelio piešinys: mažas drakonas, žaidžiantis kompiuterio žaidimus.
Domas: Klausyk... Tėtis sakė paklaust. Gal norėtum apie... [pauzė] ...apie tuos laikus pakalbėt? Tiems vaikams Garažiuke. Kai tu... na, kai tau buvo sunku su žaidimais.
Matas: [žiūri į savo puodelį] Kodėl?
Domas: Benas turi problemų. Saulius jam šneka, bet... Tu žinai. Kai tau pačiam buvo – skirtingai girdėsi.
Matas tyliai siurbia arbatą. Lauke lietus vis stiprėja.
Matas: Man buvo devyneri.
Domas: Aš žinau.
Matas: Tu matei.
Domas: Yeah. Matau.
Tyla.
Matas: Pradėjau pirmos klasės pavasarį. Minecraft. Visi kieme žaidė, ir aš pradėjau. Paskui atsirado kiti žaidimai. Fortnite. Roblox. Paskui... viskas.
Domas: Viskas – tai kaip?
Matas: [krapštosi puodelio rankenos] Na... Aš nustojau eiti į kiemą. Po mokyklos iškart namo – žaist. Pamokos baigdavosi treč valandą, aš devintą vakaro težaisdavau. Mama šaukdavo valgyti – aš sakiau "tuoj", bet praeidavo valandos. Ji pykdavo, aš dar labiau pykdavau. Verkdavau, kad nieko nesupranta.
Domas: Tėtis tuo metu dar nepastebėdavo?
Matas: [trumpai šypteli] Jis labai pastebėdavo. Bet nežinojo kaip... Man atrodo, jis norėjo būti "cool dad", ne psichologas. Tai sakydavo "dar pusvalandį", "dar vieną levelį". Mama pykdavo ant jo. Jie pradėjo bartis.
Domas: [nieko nesako, bet jo veide matosi atpažinimas]
Matas: Tada pradėjau praleist pamokas. Ne visai praleist – tiesiog neiti. Rytas ateidavo, mama sakydavo "kelkis, mokykla", ir aš sakydavau "skauda galvą" arba "vemiu". Kartais meluodavau, kartais iš tiesų skaudėdavo – nuo to, kad iki antros nakties žaidžiau.
Domas: Kiek kartų praleidai?
Matas: Gal... dešimt? Dvylika? Nežinau. Užteko, kad mama pradėjo tikrinti mano naršyklę, užteko, kad mokykloje išsikvietė. Tada tėtis... [sustoja] ...tada jis pagaliau suprato, kad tai nebe "dar pusvalandis".
Domas atsistoja. Eina prie lango. Žiūri į lietaus nuplautą stiklą.
Domas: Bet kodėl tu negalėjai tiesiog... nustot? Tarkim, pats sau pasakyti "ok, baigiau".
Matas: [juokiasi – toks tuščias juokas] Tu manai, nebandžiau? Kiekvieną kartą sakydavau sau "šis levelis paskutinis". Kiekvieną kartą. Bet paskui buvo dar vienas. Ir dar vienas. Ir jau buvo vidurnaktis, ir mama jau miegojo, ir viskas buvo taip... taip paprasta. Juk tiesiog žaidžiu. Kas čia blogo?
Domas: [atsisuka] Bet kai tėtis pradėjo dirbt su tavim...
Matas: Jis pirma paklausė: "Ko tau reikia?" Ne "kodėl žaidi", ne "ką tu darai" – būtent "ko tau reikia". Ir aš nežinojau. Aš mąsčiau... na, aš tiesiog žaidžiu, man įdomu. Bet jis sakė: "Tu nori kontrolės. Tu nori, kad kažkas vyktų taip, kaip tu nori. Gyvenimo tu negali valdyti, bet žaidimą – gali."
Domas: Ir tai buvo tiesa?
Matas: [linksi] Taip. Gyvenime viskas buvo per daug. Mokykla. Namai. Mama ir tėtis barasi. Tu – išeidavai. Ugnė – verkdavo. O žaidimai... žaidime aš buvau good. Aš turėjau superpower'ių. Aš nugalėdavau. Ir kaskart, kai žaidime nugalėdavau, realybė dar labiau erzino.
Jis paima telefoną, atsidaro galerija, parodo Domui nuotrauką: mažas berniukas, išblyškęs, su tamsiais ratilais po akimis, sėdintis prie kompiuterio.
Matas: Mama man padarė šitą. Ji norėjo, kad pamatyčiau save. Kad suprasčiau. Bet man tik atrodo, kad ji norėjo, jog aš suprasčiau, o ji – ne.
Domas žiūri į nuotrauką. Kažkas jo veide pajuda – atpažinimas, gal gailestis.
Domas: Kaip tu... išėjai?
Matas: [vėl puodelis į rankas] Tėtis padarė taip. Jis pasakė: "Tu negali nustot žaist, nes tai tas vienintelis dalykas, kurį gali valdyt. Bet tu gali valdyt ir kitus dalykus." Ir jis padarė man grafiką. Ne "tu negali žaist", o "tu gali žaist šitiek, bet pirmiau turi padaryti šitą ir šitą". Mokykla. Pietūs. Pasivaikščiojimas. Šeimos vakaras. Ir tada – žaidimai. Valandą. Ne daugiau.
Domas: Ir tai veikė?
Matas: [papurto galvą] Ne iškart. Pirmą savaitę aš vis lūžau. Verkiau. Šaukiau. Sakydavau, kad visi manęs nekenčia, kad niekas nesupranta. Bet tėtis kartojo: "Tu įveiksi. Tu stiprus." O mama sakydavo: "Mes čia." Ir aš verkdavau, ir man skaudėdavo, bet paskui... [pauzė] ...paskui prasidėjo kažkas keista. Aš pastebėjau, kad galiu koncentruotis pamokose. Kad galiu žiūrėt į debesis ir negalvot apie žaidimus. Kad galiu kalbėtis su tavim ir negalvot, koks levelis liko.
Domas atsistoja, prieina prie brolio. Atsisėda šalia.
Domas: Bet tau dar būdavo sunku. Aš mačiau.
Matas: Būdavo. Man vis dar būna. Bet dabar aš žinau: tai ne apie žaidimus. Tai apie tai, ko man trūksta.
Domas: Ir dabar tu čia esi. Darai programas, padedi kitiems.
Matas: Yeah. Nes dabar aš galiu valdyt ne tik levelius. Aš galiu valdyt save.
Domas ilgai žiūri į brolį. Paskui ištiesia ranką. Matas paduoda jam kumštį. Jie sumuša kumščius – tas paprastas, bet jautrus brolių gestas.
Domas: Tu kietas, man.
Matas: [šypsosi] Aš žinau.
Domas: [juokiasi] Aha, žinai.
Lietus už lango vis tęsiasi, bet Garažiuke – šiluma. Broliai vėl grįžta prie savo darbų: Domas prie muzikos, Matas prie kodo. Tarp jų – tyla, bet jau ne nejaukioji. Dabar tai tyla, kurioje girdisi šiluma.
Tą vakarą Garažiuke, tarp senosios sofos ir mirguliuojančių lempučių, du broliai kalbėjosi apie tai, kaip kartais reikia pralaimėti žaidimuose, kad laimėtum gyvenime. Domas išgirdo savo jaunesnio brolio istoriją. Matas, dabar vienuolikos, prisiminė, kaip prieš dvejus metus įveikė kovą, kuri tuo metu atrodė neįveikiama. Garažiukas, kuris paprastai būna pilnas triukšmo ir energijos, tą vakarą buvo ramus. Lauke lijo, bet viduje – brolių ryšys, kuris buvo stipresnis už bet kokį virtualų pasaulį.