(Jono dienoraštis) Skyrybų sprendimas

Rugsėjo 10-oji. Trečiadienis. Lange – paskutiniai vasaros ženklai, bet žemė jau alsuoja rudeniu. Pro atvirą langą girdisi kaimynų vaikai, skubantys į mokyklą. Jonas Petraitis sėdi prie seno rašomojo stalo, atsivertęs dienoraštį, kurį pradėjo rašyti prieš mėnesį, kai priėmė sprendimą, pakeitusį viską. Šalia – atvėsęs juodos kavos puodelis ir nuotraukų albumas. Jo akys įsminga į tuščią puslapį – žodžiai, kuriuos ruošiasi užrašyti, atrodo per sunkūs net popieriui.

Rugsėjo 10 d., trečiadienis

Šiandien pagaliau pasakiau Indrei. Po dviejų mėnesių svarstymo, dvejonių ir kaltės nakčių, pagaliau ištariau žodžius, kurių abu bijojome – mūsų santuokai atėjo laikas.

Namuose dabar taip tylu, kad girdžiu laikrodžio tiksėjimą. Dvyniai pas Indrės tėvus, palikome juos ten, kol... kol kas? Kol suprasime, kaip paaiškinti, kad jų pasaulis keičiasi? Kol išmoksime kalbėti apie tai neverkiant?

Indrė tylėjo. Galvojau, kad bus ašaros, kaltinimai, bet ji tik sėdėjo ir žiūrėjo į vieną tašką ant sienos. Paskui pasakė: "Aš žinau apie ją. Apie Dianą." Nežinojau ką atsakyti. Kaip ilgai ji žinojo? Kodėl nieko nesakė? Gal todėl, kad mūsų santykiai jau seniai tapo gyvenimo kartu įpročiu, o ne meile.

Jis sustoja rašyti, žvilgsnis nuklysta į nuotraukų albumą. Pirmas puslapis – jie abu, tokie jauni ir besišypsantys, kažkur pajūryje. Antrasis – vestuvių nuotrauka. Toliau – dvynukų gimimas. Lukas ir Liepa, visiškai vienodi mažyliai, kurie dabar jau keturiolikmečiai, su savo pasauliais ir paslaptimis.

Keisčiausia, kad jaučiuosi... išlaisvintas? Ir kartu siaubingai kaltas dėl to jausmo. Penkiolika metų kartu. Penkiolika metų rutinos, kuri pamažu užgniaužė tai, kas kažkada buvo tarp mūsų. Nepasakyčiau, kad buvo blogai. Tiesiog... nebegyva.

Diana. Kai pagalvoju apie ją, krūtinėje tarsi kažkas virpteli. Neplanavau įsimylėti. Tai prasidėjo nuo paprastų pokalbių Kvartaliuko renginiuose, nuo jos juoko, nuo to, kaip ji klauso – iš tikrųjų klauso. O paskui... paskui vienas pasivaikščiojimas parke, vienas kavos puodelis, vienas ilgas pokalbis apie gyvenimą, kurio taip trūko namuose. Ir staiga pajutau, kad vėl kvėpuoju.

Dienoraščio puslapyje atsiranda neryški dėmė – tarsi ašara, bet greitai nubraukta.

Kas aš dabar? Neištikimas vyras? Blogas tėvas? Žmogus, kuris sugriovė šeimą? Ar tiesiog žmogus, kuris pagaliau išdrįso pripažinti, kad taip gyventi nebegali?

Dvyniai. Lukas ir Liepa. Štai kas neduoda ramybės. Kaip pasakyti jiems? Kaip paaiškinti, kad meilė kartais baigiasi, kad kartais geriau būti atskirai nei kartu? Kaip įtikinti juos, kad myliu juos ne mažiau, nors ir nebegyvensiu tame pačiame name?

Liepa tikriausiai verks. Ji visada buvo jautresnė. O Lukas... bijau jo tylaus kaltinimo žvilgsnio. Jie jau suvokia, kas vyksta, ne veltui keturiolikmečiai. Bet vis tiek – kaip suprasti tėvų skyrybas, kai pats dar bandai suprasti, kas tu esi?

Diana sako, kad viskas bus gerai. Kad vaikams geriau matyti laimingus tėvus atskirai nei nelaimingus kartu. Kad jie supras. Bet ar supras? Ar kada nors atleis? Ar atleis sau?

Jis giliai atsikvepia, paleidžia rašiklį, užsimerkia.

Šiandien kalbėjausi su Evaldu. Ne kaip su psichologu, o kaip su draugu, kaimynu. Galvojau, jis pasmerks mane, bet jis tik paklausė: "O ar bandei išsaugoti santykius?" Bandžiau. Dieve, kaip bandžiau. Pasiūliau Indrei terapiją, atostogas dviese, netgi persikraustyti iš Kvartaliuko – pradėti iš naujo. Bet viskas buvo tarsi bandymas klijuoti sudužusio vazono šukes – visada matai įtrūkimus.

Rytoj susitiksime su advokatu. Indrė nori, kad viskas vyktų "civilizuotai". Turtas, vaikų globa, finansai. Lyg galima "civilizuotai" nutraukti penkiolika metų gyvenimo. Bet ji teisi – turime stengtis. Dėl vaikų.

Lukas. Liepa. Dieve, ar aš darau siaubingą klaidą? Ar jų gyvenimai bus pažymėti šiuo mano sprendimu? Ar užaugę jie kartos tą patį?

Jis varto dienoraščio puslapius atgal, perbėga ankstesnių dienų įrašus – dvejones, baimę, pirmąsias mintis apie skyrybas, ryžtą, kaltę, viltį. Lėtai užverčia dienoraštį.

Jau beveik vidurnaktis. Rytoj reikės pasiimti daiktus iš namų. Miegosiu Dianos bute, kol... kol suprasiu, koks bus kitas žingsnis. Indrė liks namuose su dvyniais, kai jie grįš. Taip bus geriau. Bent jau dabar.

Diana sako, kad laikas gydo. Kad po kelių mėnesių tapsime nauja, kitokia šeima. Kad dvyniai turės dvigubai daugiau meilės ir palaikymo. Kad tai naujo etapo pradžia, ne pabaiga.

Noriu ja tikėti. Taip labai noriu tikėti.

Jonas užverčia dienoraštį, įdeda jį į stalčių. Pro langą į kambarį plūsta rudenėjančio vakaro vėsa. Netolimame name dega langai – ten, už jų, jo vaikai, nežinantys, kad rytoj jų pasaulis pasikeis. Ten, kitame name, laukia Diana – moteris, pažadinusi jį iš emocinio sąstingio. O čia, šiame kambaryje, vyras, kuris ką tik tapo kitu žmogumi – tuo, kuris išdrįso pasirinkti.