Indrės naujas butas

Vėsus lapkričio vakaras. Pro virtuvės langą matosi tirštėjanti tamsa, šviečia gatvių žibintai. Viename iš Kvartaliuko daugiabučių, kitame gale nei jos buvę namai, įsikūrusi Indrė maišo arbatą ir laukia viešnios. Naujai išdažytos sienos dar skleidžia dažų kvapą, ant palangių stovi keletas vazose persodintų augalų – vieninteliai kompanionai, kurių niekas neginčijo skyrybų procese.

Durų skambutis pažadina Indrę iš minčių.

„Atidaryta!" sušuko ji, padėdama arbatinį ant stalo, kuris dar neseniai buvo supakuotas dėžėje.

Monika įžengė nešina vyno buteliu ir šokoladu. Ji buvo Indrės draugė nuo universiteto laikų ir viena iš nedaugelio, kurie nepasirinko pusių per skyrybas.

„Na, pagaliau aš čia," nusišypsojo Monika, apžvelgdama butą. „Jau beveik jauku."

Indrė šyptelėjo. „Dar toli iki jaukumo, bet bent jau vaikams patiko jų kambariai... kai jie čia būna."

Ji paėmė iš Monikos vyną, atidėjo šokoladą į šalį ir ištraukė du taures. Virtuvė buvo mažesnė nei senajame name, bet šviesesnė – didelis langas atvėrė vaizdą į kvartalą. Stalą Indrė pasistūmė taip, kad sėdint matytųsi dangus.

„Tik nesakyk, kad čia gyvenimas geresnis," Indrė pirmoji pralaužė tylą, pilstydama vyną. „Pradėsiu rėkti, jei dar vienas žmogus pasakys, kad 'tai nauja pradžia'."

Monika nusijuokė. „Ne, nesiruošiu tau sakyti, kad džiaugtumeis kraustydama dėžes viena."

„Aš ne viena," Indrė mostelėjo tuščio kambario link. „Lukas ir Liepa grįš penktadienį. Bandau įsivaizduoti, kad jie tiesiog išvykę pas draugus."

Ji gurkštelėjo vyno. Ant virtuvinės spintelės buvo prisegta keletas nuotraukų – dvynių, jiems dar esant mažiems. Nauja nuotraukų siena, kurią Indrė planavo, dar nebuvo sukabinta – vietoj to ant žemės stovėjo dėžė su rėmeliais.

„Kaip jie priima?" paklausė Monika.

Indrė sunėrė rankas aplink taurę. „Liepa dažniau skambina, Lukas... na, jis berniukas. Bet jaučiu, kad jiems sunku suprasti, kodėl negalėjome toliau gyventi visi kartu, net jei nebemylim vienas kito."

„O Diana?" Monika atsargiai uždavė klausimą.

Indrė atsiduso. „Nenoriu jos nekęsti. Tikrai. Ji gera psichologė, tikriausiai ir geras žmogus..." Ji užvertė akis. „Bet kartais įsivaizduoju, kaip ji rytais geria kavą iš MANO puodelio, MANO virtuvėje."

„Tai normalu," padrąsino Monika.

„O žinai, kas nenormalu?" Indrė staiga pasirėmė rankomis į stalą. „Liepa praeitą savaitę pasakė, kad Diana padarė jos mėgstamą makaronų patiekalą, ir kad buvo 'visai skanu'. MANO receptas, Monika!"

Jos abi neišlaikė ir nusikvatojo – juokas pynėsi su grauduliu, Indrė šluostėsi ašarą, neaišku, ar nuo juoko, ar nuo liūdesio.

„O finansiškai?" klausė Monika.

Indrė sukando lūpą. „Bus geriau. Turėtų būti. Socialiniuose tinkluose mano sekėjų skaičius staiga išaugo po... visko. Ironiška – mano 'tobulos šeimos' įvaizdis subyrėjo, o sekėjų tik padaugėjo. Žmonės mėgsta dramą."

„O tu? Kaip tu jautiesi?" Monika paklausė, žvelgdama į draugės akis.

Indrė apsidairė po virtuvę – neišpakuotos dėžės, pusiau surinkta lentyna, ant sienos kabantis sieninis laikrodis, kurį ji visada nemėgo, bet pasiėmė, nes Jonui jis patiko mažiau.

„Jaučiuosi kaip tas laikrodis. Pasiėmiau jį tik todėl, kad žinojau – Jonas jo nenori," ji parodė į laikrodį. „Keturiolika metų santuokos, o mes dalijomės daiktus kaip vaikai žaislus – 'aš to nenoriu, jeigu tu to nori'. Kartais pagaunu save galvojančią, ką Dieve tu darai, Indre? Trisdešimt aštuoneri, nauja pradžia? Ar dar turiu tam energijos?"

„Nemanau, kad mes kada nors jaučiamės pasiruošę naujoms pradžioms," tarė Monika. „Ar jaudiniesi dėl... pasimatymų?"

Indrė išpūtė akis. „Pasimatymų? Aš net nežinau, ar prisimenu, kaip tai daroma!" Ji papurtė galvą. „Be to, visa Lietuva žino apie mano skyrybas. Kaip susipažinti su kuo nors, kai tavo Instagram biografijoje praktiškai parašyta 'metė dėl kitos'?"

Ji atsistojo ir priėjo prie lango, žvelgdama į gatvelę. Iš čia matėsi nauja Kiemo gatvės dalis, bet ne jos buvę namai – ačiū Dievui už mažus dalykus.

„Bet yra ir gerų dalykų," Indrė atsisuko, šyptelėdama. „Niekas nemėto mano drabužių ant grindų. Galiu žiūrėti tuos kvailus realybės šou, kurių Jonas nekentė. Ir gera žinoti, kad galiu susidoroti, kad nesugriuvau."

„Tu visada buvai stipresnė, nei atrodai," pasakė Monika.

„Iš išorės stipri, viduje virpu," Indrė vėl atsisėdo. „Vakar verkiau pakuodama dvynių daiktus kelionei pas Joną. Rytoj ko gero juoksiuosi, radusi ramybę namie. Taip ir sukuosi – ašaros, ramybė, ašaros, ramybė."

Ji įpylė dar vyno. Virtuvėje buvo šilta – šildymas naujame bute veikė geriau nei senajame name, bet Indrė vis tiek jautėsi tarsi jai būtų šalta.

„O vaikai? Kaip sekasi jiems prisitaikyti?" pasiteiravo Monika.

„Liepa atrodo geriau nei Lukas," Indrė mąsliai maišė vyną taurėje. „Ji gal net džiaugiasi turėdama atskirą kambarį abiejuose namuose. Lukas... jis piktas. Šiandien mokykloje susiginčijo su berniuku, kuris pasakė kažką apie jo tėvus. Sulaukiau skambučio iš mokytojos."

Ji išsitraukė telefoną ir parodė Monikai žinutę nuo Jono: „Kalbėjau su Luku. Šį penktadienį vyksim pas psichologą. Nori prisijungti?"

„Keista," Indrė pakėlė akis nuo telefono. „Jonas niekada anksčiau nebuvo linkęs į psichologus. Gal Diana padarė įtaką."

„Tai... gerai?" atsargiai paklausė Monika.

Indrė nusijuokė. „Turbūt taip. Bet kodėl dabar? Kodėl ne prieš metus, kai aš prašiau jo kreiptis pagalbos dėl mūsų santuokos?" Ji atitraukė žvilgsnį. „Gal jis tiesiog labiau nori išsaugoti santykį su ja nei norėjo su manimi."

Ji šluostelėjo skruostą. Monikos veide matėsi rūpestis, bet Indrė papurtė galvą.

„Ne, nesijaudink. Aš jau išverkiau savo ašaras. Žinai, kartais jaučiu lyg būčiau išsilaisvinusi," Indrė sukryžiavo kojas ant kėdės. „Nebeturiu tobulos šeimos įvaizdžio, kurį turėjau palaikyti. Galiu tiesiog būti savimi."

„O kas yra 'savimi'?" šypsojosi Monika.

Indrė išsitiesė, jos veide atsirado tikras šypsnis. „Nežinau. Dar nežinau. Bet mąsčiau apie kursus – gal dizaino, gal psichologijos? Jonas visada sakydavo, kad tai beprasmiška mano amžiuje."

„O tu galvoji kitaip?"

„Dabar galvoju, kad man tik trisdešimt aštuoneri, po velnių!" Indrė sugniaužė kumštį. „Turiu daugiau nei pusę gyvenimo prieš akis. Kodėl neišmokti kažko naujo?"

Ji atsistojo ir atidarė spintelę, kurioje buvo sukrautas ryškiaspalvis servizas – iš tų daiktų, kuriuos Jonas vadino „pernelyg margais".

„Ir žinai ką? Šitos lėkštės bus mano svetainėje. Ne virtuvės spintelėje, o matomoje vietoje – ryškios, spalvotos, tokios, kokių Jonas negalėjo pakęsti," ji išėmė vieną lėkštę ir pastatė ant stalo.

Monika pakėlė taurę. „Už tavo naują butą."

„Ne," papurtė galvą Indrė, „už mano naują gyvenimą."

Jos susidaužė taurėmis. Lauke jau buvo visiškai tamsu, bet virtuvė buvo šilta ir pilna šviesos. Indrės telefone suskambo pranešimas – Liepa atsiuntė nuotrauką, kaip ji šypsosi prie naujo piešinio mokykloje. Indrė parodė ją Monikai, ir jos abi nusišypsojo.

„Gal ir neblogai čia bus," sušnibždėjo Indrė, labiau sau nei draugei. „Gal ir neblogai."

Indrė Petraitienė, neseniai išsiskyrusi, socialinių tinklų influencerė, įsikūrė naujame bute kitoje Kvartaliuko pusėje. Lapkričio šaltis jau gnybė laukuosius, o ji bandė sukurti naujus namus sau ir dviem paaugliams dvyniams, kurie dalijosi laiku tarp jos ir jų tėvo Jono, dabar gyvenančio su nauja partnere Diana. Tarp sukrautų dėžių ir pusiau sumontuotų baldų, šioje virtuvėje gimė ne tik naujo gyvenimo planai, bet ir viltis, kad pradėti iš naujo niekada ne per vėlu.