❄️ GRAFIKAS ANT ŠALDYTUVO

Data: 2025-12-09 Vieta: Indrės naujas butas (kitame Kvartaliuko gale), sterili balta virtuvė. Dalyviai: Indrė Petraitienė, Jonas Petraitis, Lukas ir Liepa (dvyniai). Nuotaika: Sterili įtampa, tvinksinti migrena, emocinis šaltis.

Indrės naujoji virtuvė kvepėjo brangiu „Jo Malone“ namų kvapu ir visiškai nekvepėjo maistu. Tai buvo „Instagraminė“ erdvė – baltas marmuras, paslėptos rankenėlės ir Smeg šaldytuvas, ant kurio dabar kabojo ne vaikų piešiniai, o sudėtinga Excel lentelė, atspausdinta ant storo popieriaus. Spalvotiems magnetukams čia vietos nebuvo – lapą laikė du minimalistiniai, aukso spalvos spaustukai.

Jonas stovėjo tarpduryje, nenusivilkęs palto. Tai buvo ženklas. Jis čia svečias. Nebe savas.

– Indre, mes tarėmės, kad šiais metais Kūčios pas mane, – Jono balsas buvo tylus, bet pavargęs. – Mano tėvai atvažiuoja. Jie nori matyti anūkus.

Indrė lėtai, demonstratyviai gurkšnojo vandenį iš stiklinės taurės. Jos veidas buvo ramus, tas pats veidas, kuris vakar „stories“ pasakojo apie „naują pradžią“ ir „sąmoningą tėvystę“. Bet jos pirštai gniaužė stiklinę taip stipriai, kad krumpliai pabalo.

– Tavo tėvai gali atvažiuoti antrą Kalėdų dieną, Jonai. Lentelėje aiškiai pažymėta. 24-ta diena – raudona spalva. Tai reiškia „Mama“.

– Tai ne spalvinimo knygelė, Indre, – Jonas žengė žingsnį arčiau, bet sustojo ties virtuvės sala, kuri veikė kaip barikada. – Diana irgi ruošiasi. Mes norėjome...

Indrės akys susiaurėjo. – Diana ruošiasi? – ji ištarė vardą lyg nešvarų žodį. – Tai dabar Kūčias vaikai valgys su tavo... drauge? Ar tu pagalvojai, kaip jie jausis? Prie svetimo stalo?

– Jie ją pažįsta. Jiems ji patinka, Indre. Nereikia dramatizuoti.

Virtuvėje stojo tyla. Tik girdėjosi, kaip kažkur svetainėje Lukas (14 m.) agresyviai maigo žaidimų pultelį, o Liepa (14 m.) tyliai varto knygos puslapius. Jie buvo čia pat, už sienos, puikiai girdėdami kiekvieną žodį, kiekvieną nutylėjimą.

– Aš nedramatizuoju, – Indrė padėjo stiklinę. Garsas įsirėžė į tylą. – Aš organizuoju. Kažkas juk turi tai daryti. Tu išėjai, Jonai. Tu pasirinkai. O grafikas yra grafikas. Lukas nenori pas tave 24-tą.

– Tu jo net neklausei. Tu nusprendei už jį.

Šią akimirką į virtuvę įėjo Lukas. Jis buvo su gobtuvu, ausinės kabojo ant kaklo – amžina paauglio šarvų dalis. Jis priėjo prie šaldytuvo, atidarė jį, ignoruodamas tėvą, ir ilgai žiūrėjo į pustuštes lentynas.

– Lukai, – kreipėsi Jonas, bandydamas suteikti balsui normalumo. – Ką manai apie Kūčias pas mus? Pas mane ir Dianą? Močiutė iškeps tavo mėgstamų pyragėlių su grybais.

Lukas užtrenkė šaldytuvo duris. Grafikas sudrebėjo, bet nenukrito. – Man dzin, – sumurmėjo jis, nežiūrėdamas tėvui į akis. – Koks skirtumas? Vis tiek visi sėdėsit telefonuose ir vaidinsit, kad viskas fainai. Gal aš išvis pas draugą varysiu.

– Lukai, taip nekalbėk, – automatiškai sureagavo Indrė, bet jos balse nebuvo griežtumo, tik nuovargis.

– O kas? Meluoju? – Lukas atsisuko į abu. Jo akyse degė tas pats Petraičių šeimos pyktis, tik, skirtingai nei tėvų, jis buvo atviras. – Jūs dalijatės mus kaip baldus. "Pirmadienį Lukas pas mamą, antradienį pas tėtį". Jūs net paklausėt, ar aš noriu tampytis su ta kuprine per sniegą kas antrą dieną? No cap, užkniso.

Jonas nuleido akis. Indrė suspaudė lūpas. Tiesos akimirka, kurios negalima retušuoti filtrais.

Tada tarpduryje pasirodė Liepa. Ji atrodė susitraukusi, lyg norėtų užimti kuo mažiau vietos šiame naujame, dideliame bute.

– Aš galiu, – tyliai pasakė ji.

Visi atsisuko.

– Ką gali, Liepa? – švelniau paklausė Jonas.

– Aš galiu būti pas tėtį per Kūčias. O Lukas tegul būna pas mamą, jei jis nenori važiuoti, – Liepos balsas virpėjo, ji desperatiškai bandė rasti logiką ten, kur dominavo emocijos. – Taip bus lygiai. Vienas ten, kitas ten. Ir niekas nebus vienas.

Indrė aiktelėjo. – Liepa, brangioji, mes negalime jūsų išskirti per Kūčias. Jūs esate šeima. Mes... mes vis dar esame šeima, tam tikra prasme.

– Yeah, right, – prunkštelėjo Lukas ir vėl užsidėjo ausines. – Šeima su grafiku ant šaldytuvo. Labai jauku.

Jis išėjo iš virtuvės, palikdamas sunkią tylą.

Jonas atsiduso, atsisegė paltą. Įtampa šiek tiek atslūgo, užleisdama vietą bejėgiškumui. Jis priėjo prie to prakeikto grafiko.

– Gerai, – pasakė jis tyliai. – 24-tą jie pas tave. Bet 25-tą ryte aš juos pasiimu. Ir jie lieka nakvoti pas mane dvi naktis. Diana... Diana paruošė jiems dovanas.

Indrė norėjo kažką atkirsti apie dovanas, apie tai, kad nereikia pirkti vaikų meilės, bet pamačiusi Liepos akis – dideles, pilnas ašarų ir laukiančias karo pabaigos – susilaikė.

– 25-tą, 10 valandą ryto. Lagaminai bus sukrauti, – pasakė ji sausai. – Ir, Jonai?

– Ką?

– Pasistenk, kad Lukas ten jaustųsi... normaliai. Jis dabar sunkiai reaguoja į viską.

– Žinau, – Jonas linktelėjo. Jis norėjo paliesti Indrės petį, seną įpratimą iš tų laikų, kai jie buvo komanda, bet susilaikė. Tarp jų buvo ne tik sala, bet ir kilometrai nuoskaudų. – Žinau, Indre.

Kai Jonas išėjo, ir durys užsidarė, virtuvė vėl tapo tobula. Balta, švari, tyli. Indrė priėjo prie šaldytuvo ir pirštu perbraukė per gruodžio 24-osios langelį. Jis buvo raudonas. Laimėjimas.

Bet kodėl tada ji jautėsi taip, lyg būtų pralaimėjusi viską?

Liepa vis dar stovėjo tarpduryje. – Mama? – paklausė ji. – Ar man reikės apsimesti, kad man patinka Dianos dovanos?

Indrė atsisuko, ir jos tobulo influencerės veido kaukė akimirkai sutrūkinėjo. Ji priėjo ir apkabino dukrą – stipriai, gal net per stipriai. – Tau niekada nereikia apsimesti, Liepa. Tik... tiesiog būk savimi.

Liepa linktelėjo į motinos petį, bet abi žinojo, kad tai netiesa. Šioje šeimoje, šiame naujame grafike, visi turės kažkiek apsimesti, kad išgyventų žiemą.