„Eglutės karas“
Gruodžio antroji Kiemo gatvėje išaušo pilka ir drėgna. Tas nemalonus pereinamasis laikotarpis, kai ruduo jau pasidavė, bet žiema dar neatėjo – visai kaip ir Kvartaliuko gyventojų nuotaikos. Pagrindinėje aikštelėje, prie legendinių „Liaudies parlamento“ suoliukų, susirinko marga minia. Ore tvyrojo ne cinamono kvapas, o elektrinė įtampa. Tai buvo ne šiaip susirinkimas dėl švenčių biudžeto. Tai buvo mūšis dėl Kvartaliuko sielos.
Raimundas stovėjo užlipęs ant vidurinio suoliuko, rankose gniauždamas suglamžytą brėžinį. Jo statybininko striukė buvo atsegta, nepaisant vėjo – karštis ėjo iš vidaus.
„Klausykit manęs!“ – Raimundo balsas skambėjo kaip griaustinis, primenantis senus gerus laikus, kai vyrai spręsdavo reikalus, o ne diskutavo apie jausmus. „Mes visada statėm normalią eglę. Penkių metrų. Kirstą miške, kvepiančią mišku, o ne kažkokią plastmasę ar... krūmą vazone! Aš jau sutaręs su ūkininku. Atvešim, pastatysim centre, pakabinsim garsiakalbius – kad Jingle Bells girdėtųsi iki pat degalinės. Kad šventė būtų! Kad jaustųsi, jog čia gyvenam, o ne vegetuojam!“
Minioje pasigirdo pritariamas murmesys iš senųjų gyventojų pusės. Tačiau priešais Raimundą, ramiai sunėrusi rankas, stovėjo Diana. Jos žvilgsnis buvo profesionaliai ramus, bet lūpų kampučiuose slėpėsi įtampa. Ji dabar atstovavo ne tik save, bet ir visą „Modernistų“ flangą – naujakurius, jaunas šeimas ir tuos, kurie norėjo pokyčių.
„Raimundai,“ – Dianos balsas buvo tylus, bet skrodė orą aiškiau už rėkimą. „Mes negyvename 1995-aisiais. Kirsti penkių metrų medį dėl dviejų savaičių... pramogos? Tai ne tradicija, tai vartotojiškumas. Aš siūlau alternatyvą. Bendruomenės eglė vazone. Mes ją puošiame tvariais žaisliukais – vaikai patys pagamins iš antrinių žaliavų. Ir jokių garsiakalbių. Šviesos tarša ir triukšmas nėra šventė. Ramybė yra šventė.“
„Ramybė?!“ – Raimundas nusispjovė į šoną. „Ramybė yra kapinėse, Diana. Čia Kvartaliukas! Mums reikia gyvybės! Mano vaikai užaugo prie normalios eglės, ir tavo...“ Jis nutilo, supratęs, kad peržengė ribą, paliesdamas Dianos asmeninį gyvenimą ir jos sūnų Marką, kuriam triukšmas būtų kančia.
Tarp jų įsiterpė Evaldas Mopsis. Jis stovėjo su savo amžina, šiek tiek per didele kepure, bandydamas atrodyti neutralus, nors viduje jautėsi kaip lyno akrobatas be apsaugų.
„Kolegos... kaimynai,“ – Mopsis pakėlė rankas, lyg bandydamas fiziškai atstumti susidūrusias energijas. „Mes čia kalbame ne apie medį. Raimundai, tu nori garso ir dydžio, nes tau atrodo, kad tyla reiškia, jog mes nykstame. Tau eglė yra įrodymas, kad mes vis dar stiprūs, kad vyrai vis dar stato, o ne tik kalba.“
Raimundas suraukė antakius, bet nenutraukė.
„O tu, Diana,“ – Mopsis atsisuko į ją. „Tu nori šaknų. Tau vazoninis medis simbolizuoja tai, ko mes visi čia ieškome – galimybės prigyti ir augti toliau, o ne būti nukirstiems ir išmestiems po Naujųjų. Tai ne karas dėl spyglių. Tai karas dėl saugumo jausmo.“
Stojo tyla. Raimundas lėtai nulipo nuo suoliuko. Diana atsiduso, jos pečiai šiek tiek nusileido. Nė vienas nebuvo pasiruošęs nusileisti, bet eglutės klausimas staiga tapo daug sunkesnis nei pats medis.
Diskusija baigėsi be balsavimo. Raimundas nuėjo rūkyti prie garažų, o Diana liko stovėti, žiūrėdama į tuščią aikštelės vidurį, kur netrukus turės atsirasti kažkas, kas juos arba suvienys, arba galutinai išskirs. Tai buvo tik pirma gruodžio savaitė, o „Eglutės karas“ jau pareikalavo pirmųjų emocinių aukų.