🎁 DOVANOTI AR BŪTI?

Data: 2025-12-10 Vieta: Psichodramos Arbatinė (ir Mopsio kiemas) Dalyviai: Panka (Administratorė), Evaldas Mopsis (Psichologas), Kalis (Arbatos meistras) Nuotaika: Kalėdinė panika, garuojanti ramybė, popieriaus šiugždesys.

“Dovanoti ar būti” daina (pasileiskite ir skaitykite istoriją)

Arbatinės durys atsidarė su trenksmu, įleisdamos gūsį sniego ir Panką. Ji atrodė ne kaip žmogus, o kaip Kalėdų Senelio elfas, kurį ištiko nervinis priepuolis. Jos rankose buvo neįmanomas kiekis maišelių, o kaklą apsivijęs šalikas vilkosi žeme, rinkdamas ištirpusio sniego balas.

– Punktas 473.2: Niekada, kartoju, niekada neiti į prekybos centrą gruodžio 10 dieną be kovinės parengties, – Panka nusviedė maišus ant vintažinės sofos ir dramatiškai atsisėdo, išsitraukdama išmanųjį telefoną ir ilgą, popierinį kvitą, kuris atrodė kaip senovinis papirusas.

Kalis, stovėdamas už baro, net nepakėlė akių nuo arbatinuko. Jis lėtai pylė vandenį, kurio garai kilo į viršų, formuodami keistas figūras. – Skubėjimas yra laiko vagis, Panka, – tarė jis savo ramiu, kiek paslaptingu balsu. – Atrodai, lyg būtum bandžiusi aplenkti patį laiką.

– Laiką? Aš bandžiau aplenkti tą moterį, kuri norėjo paskutinio „Lego“ rinkinio! – atšovė Panka, bet jos balse jau girdėjosi nuovargis. – #KalėdųKaras #MamaNoriMiegoti. Mopsi, gelbėk. Mano streso lygis yra dešimt iš dešimties. Ne, vienuolika. Sąraše dar trūksta trijų dovanų, o aš jaučiuosi taip, lyg mano smegenys būtų supakuotos į dovanų popierių ir perrištos per stipriai.

Mopsis, sėdėjęs krėsle prie židinio ir vartęs užrašų knygelę, nusišypsojo savo firmine šilta šypsena. – Sveika atvykusi į „Prieššventinės psichozės“ klubą, Panka, – jis padėjo knygelę į šalį. – 🤗 Iš savo patirties galiu pasakyti, kad tas sąrašas, kurį laikai, yra ne dovanų sąrašas. Tai tavo lūkesčių ir kaltės jausmo sąrašas.

Panka dėbtelėjo į jį. – Tai mano vaikų laimės sąrašas, Mopsi. Jei sūnus negaus to specifinio žaidimų pulto, Kalėdos bus sugadintos. Fiksuoju faktą. Protokolo priedas Nr. 1.

Kalis tyliai priėjo ir padėjo priešais Panką puodelį. Arbata buvo tamsiai gintarinė, kvepėjo cinamonu ir kažkuo, kas priminė senas knygas. – Erichas Frommas, – pasakė Kalis, grįždamas į savo vietą. – 1976 metai.

– Ką? – Panka pakėlė puodelį. – Čia arbatos pavadinimas?

– Ne, čia filosofinė kryptis, – įsiterpė Mopsis. – Frommas rašė apie dvi egzistavimo būsenas: Turėti (To Have) ir Būti (To Be). Mūsų kultūra, ypač per Kalėdas, mus programuoja į „Turėti“ režimą. Mes galvojame: „Aš turiu dovaną, vadinasi, aš turiu meilę“.

– O kaip kitaip? – Panka gurkštelėjo arbatos ir pajuto, kaip pečiai šiek tiek nusileidžia. – Aš negaliu padėti po eglute „Buvimo“. Vaikai nesupras. „O, ačiū, mama, už tavo egzistencinį buvimą šalia, bet kur mano konstruktorius?“ 🤦‍♀️

– Čia ir yra spąstai, – Mopsis palinko į priekį. – Mes bandome daiktais kompensuoti tai, ko nespėjame duoti emociškai. Tu bėgi per prekybos centrus, aukoji savo ramybę, rėki ant kitų vairuotojų, kad nupirktum daiktą, kuris suteiks džiaugsmo... kiek? Dviem valandoms? O kokią mamą jie mato per Kūčias? Pavargusią, suirzusią, tikrinančią, ar viskas „pagal protokolą“.

Panka nutilo. Ji pažvelgė į savo ilgą sąrašą. – Bet tai ką siūlai? Nieko nepirkti? Tapti Grinču? #CancelChristmas?

– Ne, – šyptelėjo Mopsis. – Dovana yra simbolis. Bet ji neturi tapti pakaitalu. Psichologijoje tai vadiname objektiniais santykiais. Mes priskiriame daiktams emocinę vertę. Bet vaikai, ypač mažesni, ir net paaugliai (nors jie to nepripažins), labiausiai prisimena ne daiktus, o atmosferą.

– 1843 metai, Čarlzas Dikensas, – vėl įsiterpė Kalis, valydamas lentyną. – „Kalėdų giesmė“. Skurdžiausios Kalėdos buvo pačios šilčiausios, nes Bobo Krečito šeima turėjo vienas kitą. O Skrudžas turėjo viską, bet neturėjo nieko.

Panka atsiduso, šįkart giliau. – Jūs abu esate labai protingi, kai nereikia rūpintis keturiais vaikais ir vyru, kuris mano, kad eglutė pati pasipuošia. Bet... gal jūs ir teisūs. Vakar mažoji prašė paskaityti pasaką, o aš pasakiau „neturiu laiko, ieškau dovanų internete“. Ironiška, ar ne? Ieškojau būdo ją pradžiuginti ir atstūmiau ją tą pačią akimirką.

– Tai klasikinis vartotojiško nerimo pavyzdys, – linktelėjo Mopsis. – Mes bijome, kad „tik“ mūsų dėmesio nepakaks. Bet pabandyk eksperimentą. Prie to „Lego“ pridėk kuponą: „Viena valanda statymo kartu su mama, be telefono“.

– Be telefono? – Panka pakėlė antakį. – Čia jau ekstremalus sportas.

– Tai ir yra Būti, – atsakė Mopsis. – Būti ryšyje. Būti čia ir dabar. Tai brangiausia valiuta.

Panka pažiūrėjo į savo kvitą. Tada paėmė rašiklį ir pačioje apačioje, po visomis kainomis, didelėmis raidėmis užrašė: „Punktas 500: Išjungti telefoną ir tiesiog gerti kakavą su vaikais. Vykdymas privalomas.“

– Žinot ką? – ji atsistojo, ir nors maišai vis dar buvo sunkūs, ji atrodė lengvesnė. – Tą žaidimų pultą aš vis tiek nupirksiu. Bet gal... gal šį vakarą mes tiesiog pažiūrėsim filmą. Be jokių „reikia“.

– Tai geriausia dovana, – Kalis linktelėjo. – Ir arbata, beje, vadinasi „Sustojęs Laikas“. Į sąskaitą neįtrauksiu.

– Ačiū, Kali. Ačiū, Mopsi. – Panka apsivyniojo šaliką. – Bet jei kas klaus, aš vis tiek kovojau dėl to „Lego“ kaip liūtė. 🦁

Arbatinės durys užsidarė, palikdamos tik cinamono kvapą ir ramybę, kuri, atrodo, buvo vienintelė prekė, kurios nereikėjo pirkti.

📝 KALIO PASTABOS

Šiandienos pokalbis lietė fundamentalią E. Frommo dichotomiją „Turėti ar Būti“. Kalėdiniu laikotarpiu dažnai patiriame kognityvinį disonansą – norime ramybės, bet elgiamės chaotiškai, pirkdami daiktus.

• Vartotojiškas nerimas – būsena, kai bandoma vidinį nesaugumą kompensuoti materialinėmis gėrybėmis.
• Sąmoningas buvimas (Mindfulness) – gebėjimas būti „čia ir dabar“, kuris yra pagrindinė priemonė kovojant su šventiniu stresu.
• Rekomenduojama literatūra: Erich Fromm „Turėti ar būti?“ (1976), Tim Kasser „The High Price of Materialism“ (2003).
• Praktinis patarimas: Į dovanų sąrašą įtraukite bent vieną nematerialią dovaną – patirtį arba laiką kartu.