Kada paskutinį kartą žiūrėjote į savo kūną su pasitenkinimu, o ne su neapykanta ir pykčiu, kad „jis nenumeta svorio“? Kiek kartų per paskutinį mėnesį svėrėtės? Kiek pinigų išleidžiate jaunystės kremams ir piliulėms? Kiek iš jūsų galvojate, kad senatvė – greičiau yra liga, ne natūralus kūno raidos etapas? Aš irgi gynybiškai reaguodavau į vyro pokalbius apie senatvę ir ginčydavausi, kad mes dar jauni ir nereikia čia nesąmonių kalbėti. Pripažįstu, kad tai dariau iš senatvės baimės. Kai aplink garbinama jaunystė ir jauni protai, kai garsūs nuomonės formuotojai dar net nesulaukę 40 metų, guodžiasi, kad jau yra per seni ir dairosi auksinės jaunystės piliulės, sunku negalvoti apie senatvę kaip apie neišvengiamą etapą. Bandai priimti savo amžių, bet kažkuri proto dalis rėkia, kad tai labai blogai ir nejučiomis pradedi dairytis auksinės piliulės ir svarstyti klausimą apie jaunystės išsaugojimą.
Nuo pirmųjų šios knygos žodžių man pašiurpo oda ir protas. Ir šiurpo visą knygos skaitymo laiką. Atradau „Kūnus“ netyčia – nukainotą „Norfos“ parduotuvėje. Kainavo tiek, kiek mažas kebabas lavaše. Iš vienos pusės – gaila, kad tokios knygos taip nukainojamos, kita vertus yra vilties, kad tuomet, ją dėl pigumo ir nupirks. Ir perskaitys.
Ši knyga mane nemenkai supurtė, nes autorė kalba apie mūsų kūnus ir ką mes su jais darome. Būtų neteisinga galvoti, kad tik mes. Mūsų kūnus kontroliuoja visi – sveikatinimo laidos, farmacijos, mitybos, maisto papildų ir plastinės chirurgijos verslas ir ne tik. Žiniasklaida, socialiniai tinklai, įvairios techninės priemonės, tokios, kaip laikrodžiai, telefonai ir pan.
Knygos autorė žinoma psichoterapeutė Susie Orbach temą apie kūnus nagrinėja iš psichoterapeuto pozicijos ir tokiu būdu knygoje nagrinėjamas temas pateikia giliai ir dažnai nepatogiai. Štai ką ji rašo: „brutalus požiūris į kūną ir toks pat elgesys su juo atskleidžia, kaip įnirtingai stengiamės priversti jį veikti taip, kaip norėtume. Mūsų laikais kūnai tapo savęs demonstravimo aikštelėmis. Žavingi, ištvermingi, energingi ir sveiki kūnai yra mūsų siekiamybė, bet tokie ieškojimai atneša daug nepastovumo ir netikrumo, todėl tikslai tampa nepasiekiami“.
Apžvalgą norėčiau baigti irgi autorės baigiamosios mintimis apie mūsų kūnus. Tegu tai būna palinkėjimas mums visiems:
„Turime stengtis žiūrėti į savo kūną kaip į saugią vietą gyventi, o ne vis naujų troškimų įkūnijimą. […] Visi turime mokėti gyventi savo skirtinguose kūnuose – skirtingai atrodyti ir judėti – ir priimti savo kūną kaip savaiminį malonumo bei džiaugsmo šaltinį“.
Na, o aš einu pasirūpinti savo kūnu. Nes jis – mano namai.
